Net nesitiki, kad, įlipę į lėktuvą apniukusią, šlapdribos drengiamą dieną, po kelių valandų atsidursime vasaroje. Netrukus į akis pašvies kaitrūs saulės spinduliai ir vos susiradę savo vietas iš švarkų ir megztinių išsiners verslo klasės salono keleiviai rytietiškais veidais. Šalin tuos žiemiškus apdarus – laukia šiltas ir malonus pasiilgtos tėvynės glėbys... Jungtinių Arabų Emiratų avialinijų lėktuvas – ne sausakimšas, sėdim komfortiškai, peržiūrinėjam gana platų filmų repertuarą...
Po kelių valandų skrydžio – Abu Dabio oro uostas. Mums paruoštas naujas plieno paukštis – kelionei į Manilą.
Sustojimas Abu Dabyje, netrumpos valandos laukimo salėje. Į filipinietišką aerobusą įsėdame naktį. Kuriuos kankina nemiga, už iliuminatoriaus stebi gimstančią naują dieną. Dangus tarsi per perpjautas siauros aušros juostos: apačioje dar viską apėmusi tiršta juoda naktis, o viršuje jau savo pozicijas užima pilkšvas rytinis mėlis. Juodumą keičia išplaukę debesys ir visą dangų nuskaidrina nuostabi ryto aušra...
Išvystame apačioje sublizgusį vandenį ir gausybę žvejų valtelių. Mes -išsvajotuose Filipinuose.
Prie bagažo išdavimo išgirstame ausiai mielus žodžius: „Sveiki, lietuvaičiai!“ Mums šypsosi žilstelėjęs ponas - Lietuvos garbės konsulas Filipinuose Romualdas Vildžius. Jo ir paslaugių vietinių asistentų lydimi trumpam užsukame į jaukią oro uosto salytę. Vaišinamės kava iš artimiau susipažįstame. Su ponu Vildžiumi dar matysimės ir plačiau papasakosime apie šį įdomų žmogų, kurio dėka filipiniečiai vis labiau pažįsta Lietuvą.
Danutė
Kai tavęs kažkas laukia, visuomet jautiesi saugiau, patogiau, tuomet ir sprendimai būna protingesni. Mūsų taip pat laukia ir Filipinų turizmo departamento atstovai, jie padeda pildyti migracines deklaracijas. Po trumpo susitikimo susipažįstame, įteikiame Garbės konsului lauktuvių iš Lietuvos. Važiuojame į viešbutį „Adriatico Arms“, įsikuriame ir apsitarę dėl rytdienos planų, išeiname pasivaikščioti į miestą. Vieni pasiekiame įlankos krantinę, antri nužingsniuojame iki senamiesčio Intramuros. Įėjimą saugo ginkluota apsauga. Pasiklausę leidimo žingsniuojame ispanų laikus menančiomis senosiomis gatvėmis. Keista, tačiau čia tuščia ir turistų visai nesimato. Tikiuosi, kad šį Manilos rajoną geriau apžiūrėsime grįžtant. Jaučiamės pavargę, todėl į viešbutį parvažiuojame su taksi. Vakarieniaujame japoniškame restoranėlyje, juos mėgo ir Matas Šalčius. Sunku pirmą dieną atskridus bandyti ieškoti didžiojo lietuvių keliautojo pėdsakų. Kaip sakė budistų senolis, mūsų kūnai atskrido, tačiau sielos dar kažkur tarp Mongolijos ir Kinijos. Nors einame miegoti ne vėlai, vietos laiku 22 valandą, šešių valandų skirtumas tikrai veikia. Organizmai per dvi – tris dienas turi pritapti prie šios laiko zonos.
Gerimantas
No comments:
Post a Comment