Į Apo kopiame ne visi: penkių asmenų grupelė lieka kalno papėdės stovykloje. Mums siūloma alternatyvi programa – susipažinti su vietos įdomybėmis. Paslaugių gidų lydimi, susėdame į autobusiuką ir pirmyn. Po kelių minučių atsiduriame bananų apdorojimo ir pakavimo įmonėje. Tokių nedidelių kooperatyvams priklausančių cechų – daugybė. Apo ugnikalnio papėdėje atsiveria platūs slėniai – puikios vietos bananmedžių plantacijoms augti. “Bananiniai“ kooperatyvai doroja derlių ir ruošia jį eksportui. Prie pilnų vandens talpyklų darbininkai plauna kekes, suskirsto į pundelius po penkis vaisius, o vėliau pakuoja į polietileninius maišus. Iš čia dar nesunokę bananai keliaus į Japoniją, Indoneziją ir kitas šalis. Filipinietiški bananai svetur labai vertinami.
Mums pasiūloma apsilankyti ir vienoje bananų plantacijoje, kur į akis krenta po melsvais maišeliais nokstančios kekės. Jie užmaunami, kad krituliai neišmargintų taškeliais brangaus derliaus. Vienam darbininkui tenka hektaras augalų priežiūros ploto. Kooperatyvas valdo apie penkiasdešimt hektarų žemės. Naudojama ekonomiška, apytakinė vandens valymo sistema.
Leidžiamės tolyn. Aplankome pakeliui esantį pramogų kompleksą, kuris įsikūręs šiek tiek aukštėliau, autobusiukui sunkiai pasiekiamoje vietoje. Ryžtamės kopti. Po praėjusių liūčių kelias patižęs, išraustas gilių duobių, pilnas didelių akmenų, išvagotas nuošliaužų. Pamatę mūsų kopimo kančias palydovai neištveria: telefonu išsikviečia mini sunkvežimiuką. Smagiai kratomės į viršų. Ten mūsų laukia nuostabus pasiskraidymas oro lynais virs miškų: horizontaliai pritvirtintos prie lynų diržais prasklendžiame 300 m virš tropikų. Ekstremalus malonumas, kurio trasos ilgiai 300, 410, 810 metrų.
Nepraleidome progos aplankyti ir filipiniečio menininko Kublai Ponce-Milan sukurto skulptūrų parko. Prieš dieną buvome apsistoję jo mamos viešbutyje Davao mieste. Žodžiais parko apsakyti neįmanoma: kiekviena figūrinė kompozicija slepia gilią filosofinę prasmę; gyvybės – mirties temą nenutrūkstantį gyvenimo ratą, amžinybėn iškeliavusias sielas. Atsitiktinai teko išvysti miesto kavinaites - masyvūs stačiakampiai antkapiai uždengti neaukštomis stoginėmis, paremtomis kuolais, primena pavėsines. Įdomi detalė: po“ pavėsinės“ stogeliu kabo plakato dydžio Anapilin iškeliavusių spalvotos nuotraukos, kur ne kur kapai papuošti popierinėm gėlėm.
Vaizdai keičiasi tarsi kaleidoskope: grožimės atvirų konstrukcijų bažnyčia, stebime vieno kaimo gyventojų azartą rengiantis žirgų kovoms, pakeliui užsukame į smulkaus ūkininko kiemą, iš kur parsivežame saldžiųjų bulvių. Dangus ima grėsmingai niauktis. Skubame link stovyklavietės.
Danutė
No comments:
Post a Comment