Viena svarbesnių ekspedicijos užduočių - įkopti į aukščiausią Filipinų ugnikalnį Apo kalną (2954 m) ir iškelti trispalvę pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šis kalnas Mindanao saloje viena pavojingiausių pasaulio vietų ypač žurnalistams. Apie šiemet lapkričio mėnesį vykusias vietos kovas tarp klanų, kurios baigėsi žudynėmis papasakojo filipiniečiai žurnalistai. Pasirodo musulmonai, siekdami savarankiškumo, dažnai griebiasi kraštutinių priemonių. Apo kalnas ramioje zonoje. Mus lydi Dainius Kinderis – Filipinų žinovas, gavęs M.Šalčiaus premiją už knygą „Atgal į Afriką“. Mus tai ramina. Šturmo grupė kraunasi kuprines ir su nerimu ruošiasi kopimui. Mūsų laukia 10-ies valandų žygis. Apo kalnas ne itin aukštas, bet dėl netikėtų liūčių ir nuošliaužų sunkiai prieinamas. Naktį prieš kopimą pliaupė, kankino nerimas, tačiau mažosios Mėtos supermama buvo apsisprendusi dalyvauti žygyje - abejonių nebelieka.
Ilgai žygiuojame priekalnėmis, kuriose veši derlingi filipiniečių daržai: kopūstai, morkos, bulvės. Braunamės nendrių labirintais, arklių išmintais molingais tarpekliais ir galiausiai pasiekiame tikrąsias džiungles. Čia prasidėjo kliūčių ruožas. Užvirtę ant tako, po lietaus slidūs, storakamieniai medžiai, stačios prarajos, styrančios šaknys, aukšti skardžiai, lėtino ėjimą ir mūsų vedliai suabejojo ar spėsime įkopti į viršūnę šiandien. Džiunglės atsiveria visu gražumu. Jaučiamės lyg nuotykių filme - stresas, įtampa, netikėtumai ir nuovargis – tik skirtumas tas, jog anas buvo filmuojamas studijoje. Mus supa dinozaurų laikų reliktiniai paparčiai ir asiūkliai, šmėžuoja po nosimi bambukų kamienai ir kibios lijanos. Žioplinėti nėra kada, negalime atsilikti nuo vedlio, čia gi ne Dzūkijos miškai... Keista, tačiau gyvūnijos nematome ir negirdime. Džiunglės atgyja naktį. Jas paliekame gerokai susivėlinę, apie 15 valandą, pakilę į 2,5 km aukštį.
Kylame aštrių riedulių šlaitu. Miegančio ugnikalnio rūkstančios fumarolės (sieros vandenilio kristalai) lieka šone. Mūsų vedlys, skambiu vardu Arman, nuneša ryžių auką ir liepia mums kalbėti tyliai. Jaučiamės nejaukiai. Manome jog tai dėl sukilėlių, kurie slepiasi kalnuose. Mūsų kamufliažinės striukės buvo išverstos į kitą pusę, kad neatrodytume kaip kariai. Leidimai kopti į kalną privalėjo kabėti ant kaklo. Pasirodo, filipiniečiams Apo šventas, o tyla reikalinga, kad nesutrikdytume kalno ramybės. Lyg tyčia apsiniaukia... Mus užklumpa liūtis. Stovyklavietė po valandos - kraterio dugne. Temsta... Turime įveikti paskutinę -stačiausią atkarpą. Ekspedicijos narys Juozas Antanavičius įvertina patyrusia alpinisto akimi – tai 2 B sudėtingumo kategorija. Žaibuojant ir griaudžiant tekančio upelio vagomis užsikabarojame į viršų. Keli nešikai su palapinėmis ir maistu atsiliko ir nuo liūties pasislėpė po uolomis. Jie į stovyklavietę taip ir neatėjo - vieną jų ištiko šalčio priepuolis – sutraukė mėšlungis. Apie tai sužinojome tik ryte...
Permirkę, alkani, krečiami šalčio ir nuovargio, lietaus plakamose palapinėse atmerktomis akimis laukėme ryto. Siautėjantis vėjas, šlapi miegmaišiai ir nesibaigiantis lietus nežadėjo nieko gero. Kilimėlių po miegmaišiais neturėjome, palapinėse vanduo sroveno iš visų pusių, o mūsų galvose, lyg verpetai sukosi pačios baisiausios mintys... Mėta šalia mamos laikėsi didvyriškai, mums iš jos reikėjo pasimokyti stiprybės.
Liksi nesuprastas jei bandysi guostis ar perteikti ekstremalių situacijų epizodus. Visuomet jie įsimena ilgiau, tačiau apie tai, tuo metu, geriau nieko niekam nepasakoti... Rytą išlindusi saulė suteikė vilties - išdžiūsime ir galėsime keliauti toliau... Šlapi rūbai sveria kuprines. Kopiame į Apo viršūnę ir vėl džiaugiamės gyvenimu. Ugnikalnis paskutinį kartą buvo išsiveržęs prieš 400 metų, uoliena ir rieduliai labai aštrūs, reikia būti atsargiems. Viršūnėje suplevėsuoja ekspedicijos globėjos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės įteikta trispalvė, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Kelionių ir pramogų klubo vėliavos, o į kalną užkopę korėjiečiai iškelia ir savąją. Bendra nuotrauka atminčiai.
Nusileisti nuo viršūnės buvo dar sunkiau: bemiegė naktis ir apsunkę kojų raumenys buvo nevaldomi. Kelias per džiungles atgalios ropomis pro natūralias išvartas ir nendrių urvus priminė daugiau speleologų žygį, negu keliautojų norą aptikti šioje saloje Mato Šalčiaus pėdsakus. Per dvi žygio dienas džiunglėmis ir kalnais mes nukeliavome tik 36 km, o didis lietuvių keliautojas M.Šalčius per Siamą (šiandien Tailandą) pėsčiomis, padedant vedliams, nužingsniavo net 900 km! Ar tai daug, ar mažai spręskite patys. Mūsų ekspedicija tęsiasi
Gerimantas
No comments:
Post a Comment