Po pusryčių išvažiuojame į Digos miestą, kuriame turime praeiti medicininę gydytojų patikrą. Pasirodo tai užima tiek pat laiko kaip ir pats kopimas į kalną. Dainius, po nemigos nakties ir prisigaudęs lėktuvuose kondicionierių gaivos, sukarščiavo – 38 laipsniai, todėl gydytojai nenori jo leisti lipti į kąlną. Turėdami laiko, kol bus išduodami kopimui leidimai, aplankome turgų. Mėsos prekystaliuose nėra jokių šaldytuvų, kyla klausimas, kaip tokiame karštyje produktai neskleidžia nemalonaus kvapo.
Bevažiuojant sugenda autobusiukas, tačiau turime progos susipažinti su filipiniečių kaimo idile. Pinti iš bambuko nameliai, pasakiškai maži ir baldų juose yra minimaliai mažai. Žmonės čia nuostabūs, šypsosi ir paprašius leidimo užeiti į jų namus sutinka. Įsivaizduokite, keliautojas, mūsų lietuvaičio įsiprašo paveizėti namų aplinkos... Tas seks jam iš paskos, nes nepasitikėjimas yra tiesiog mūsų yda. Nusprendžiame, kas didžiausia vertybė Filipinuose ne architektūra, ne gamta, bet žmonės.
Kapatagan miestelis yra jau gerokai aukščiau jūros lygio, todėl jame gaiviau. Autobusėliai, apklijuoti su Lietuvos žurnalistų sąjungos, Kelionių ir pramogų klubo sraige bei ekspedicijos ilgakulniu, domina ne tik vaikus - dažno praeivio ar vairuotojo akis užkliūna už jiems neįprastų simbolių.
Linaw stovykloje, išvakarėse prie kopimą, esame instruktuojami vedlių, kokios taktikos laikytis vienuose ar kitose situacijose. Perspėjami, kad Apo kalnas nėra lengvas, ypač kai kas dieną užklumpa liūtys. Visi įvertiname savo galimybes.
Gerimantas
No comments:
Post a Comment