Į kelionę išsiruošiame tris kartus: ieškodami dominančios informacijos apie šalį bibliotekose ir interneto platybėse, matuodami išsvajotąją žemę savomis kojomis ir džiaugdamiesi bendravimu su vietiniais žmonėmis ir, pagaliau, jau prisiminimuose, brangiuose ir jaudinančiuose.
Kiek besirengtum ir planuotum kelionę ir kiekvieną jos detalę – netikėtumų ir nesklandumų niekaip neišvengsi. Tai būtinas dalykas, kaip prieskonis prie gero maisto. Taip buvo ir šį kartą. Baiminomės netikėtumų pasienyje su Baltarusija, kad ilgos eilės nesukliudytų papulti į oro uostą Minske.
Sienos kirtimas buvo neįtikėtinai lengvas, jeigu ne... šiurpinantis siurprizas, dėl kurio visi vos neišvirtome iš koto. Prie autobuso durų priėjo jauna pasienietė. Nuėjo į autobuso galą tikrindama pasus. Prie vienos kėdės ji sukruto, sugrįžo į autobuso priekį ir sako, - „jūsų ne šešiolika, o septyniolika!”. Žvilgteliu į vairuotoją – „Su juo septyniolika!“. Ne, su vairuotoju septyniolika, o su mažu vaiku!
Su kokiu vaiku… Negi kuri nors iš moterų nėščia? Ne, vaikas jau paaugęs, sako pasienietė. Turime panelę, kuri jaunai atrodo, Rasa – atsistokite. Ji paklusniai atsistoja.
- Ne, ne ji, yra dar jaunesnė keleivė. Negi mums akyse vaidenasi? Išvystam mažytę mergytę rausvais plaukais ir visų žandikaulis atvimpa. Haliucinacijos? Ne! Pasirodo, viena iš ekspedicijos dalyvių slapta vežasi metukų ir aštuonių mėnesių dukrytę...
Įdomiausia, kad niekas net nepastebėjo, kaip mamytė su vaiku įsėdo į autobusą.
Dabar turime gyvą ekspedicijos talismaną – mažąją Mėtą.
No comments:
Post a Comment