Diena prabėgo ant ratų. Pailsėjom nuo vieno “ekstrymo” (kopimo į Apo viršukalnę) ir ruošiamės kitam – raftingui Cagayan de Oro upe. Ji dalija Mindanao salą į dvi provincijas: Bukidnon (lumadų kalba “bukid” reiškia kalną) ir Cagayane de Oro. Vienoje jų gyvena susitelkusios gentys, kitoje --……………………….
Visą dieną trimis autobusiukais kylame aukštyn. Keičiasi gamtovaizdis, verda diskusijos, dalijamės įspūdžiais. Pietaujame pakelės užeigoje. Aplinkui karališkos ganyklos akims... Žvilgsniu aprėpiame tolimus horizontus, banguojančioas kalnų ir slėnių virtines. Glosto gaivus vėjelis. Prisimename, kad šiandien mūsų ekspedicijos mediumas -- švęsime vakare. Gaila, bet jeigu per likusį kelionės laiką patirsime antra tiek įspūdžių – liūdėti neverta.
Iki vakaro persiritome per dvi kalno kupras. Cagayane de Oro miestą pasiekiame sutemus: tamsa šiose platumose nusileidžia anksti ir kaskart užklumpa netikėtai. Pirmas įspūdis: intensyvus judėjimas, begalės šviesų, knibždėte knibžda žmonių - mes suglumę… Rytą iliuzija išsisklaido – tai įprastas Filipinų - bundančios šalies -- miestas su lūšnomis, nesibaigiančiais turgumis, mūsų akis badančiais socialiniais kontrastais. Filipinų turtas ir ateities viltis – žmonės - draugiški, mieli optimistai.
Kažkas mesteli frazę: “ dar nemačiau nė vieno pikto, suirzusio ir susiraukusio filipiniečio. Kad taip Lietuvoje…
Vitalija
No comments:
Post a Comment