Pagaliau, atrodo, būsime nusipelnę poilsio nuostabiai gražioje Camiguin saloje. Vieni nusprendė panardyti prie artimiausių salelių, kiti – nusisamdę džipnį keliavo po salą. Vairuotojui parodome iš anksto nužymėtą maršrutą, bet jis ir be jo puikiausiai žino ką parodyti smalsiems atvykėliams. Pirmasis sustojimas vulkaninio kalno papėdėje. Kildami į viršų, pakeliui apžiūrinėjome vietinio skulptoriaus Kristaus kančios kelio stacijas. Pasiekus viršų sala atsiveria kaip ant delno. Ji nuostabin- skubame ristis žemyn ir tęsti kelionę.
Netrukus vairuotojas stabteli prie unikalaus statinio – XVII a. bažnyčios, pastatytos dar ispanų kolonijiniais laikais.
Iš kriauklių sulipdytos bažnyčios sienos virtusios griuvėsiais apsamanoję, apaugę kerpėmis ir žole. Praeitis, atrodo, visai čia pat, lyg nebūtų šimtmečių klodų.
Kol pasiekiame salos gyventojų mėgstamą poilsiavietę – trykštančius mineralinius vandenis, tenka atsakyti į šimtus šypsenų, pasisveikinimų, mosikavimų... Nei vienas salietis nepravažiuoja pro šalį, šiltai nesureagavęs į džipniuke įsitaisiusius baltaodžius. Šypsenų energijos pasisėmėme ilgam. Vingiuojame link prie vandeny paskendusių kapinių. Po žemės drebėjimo šią vietą vietą žymi įspūdingo dydžio paminklas su kryžiumi.
Karščiu tvoskiančius kūnus panardinę į gaivų baseinėlį atsigauname. Puiku, nes laukia ne trumpas kelias į vieną įspūdingiausių salos vietų – draustinį su reta baltojo smėlio pakrante, egzotiška augmenija ir čia auginamų gyvų moliuskinių kriauklių kolekcija. Ko gero pirmą kartą matėme kaip atrodo jūros gyviai, kuriuose subręsta perlai. Įdomu tai, kad prieš įvažiuodami į šį draustinį, privalėjome užsiregistruoti, nurodydami savo tapatybę ir šalį iš kurios atvykome. Diena baigėsi apsilankymu šiltų versmių baseinuose.
Kitą dieną, dangus nežadėjo nieko gero... Praradome viltį pasilepinti saulės voniomis ir panardyti. Nebuvome dar matę krioklių, todėl sėdome į motorikšas ir po dešimties minučių atsivėrė penkiasdešimties metrų aukščio krentančio vandens upė. Ėmė pliaupti. Liūtis nutraukė mūsų apžvalgą salą. Permirkę grįžome namo...
Danutė
No comments:
Post a Comment