Gyvenimas kartu užgrūdino. Išlietos emocijos mus suklijavo į vieną drausmingą komandą. Stengiamės niekur nevėluoti. Pusryčių susirinkome laiku, tik virėjai nespėja – laukiame savo porcijų – kam skrudinta dešra, kiaulienos ar vištienos gabaliukai, bet keptas kiaušinis privalomas visiems ir, aišku, ryžiai... Reikia pastebėti, kad jų skonio paletė labai kontrastinga, nuo labai sūrių iki labai saldžių gamų... Paknebinėjau ryžių, saldžios dešros nepaliečiau.
Viešbučio registratūroje kalnai kuprinių. Reikia dar suspėti į skalbyklą (jų čia ant kiekvieno kampo) nusileidus nuo kalnų kelias dienas kuprinėje rūgo šlapi molėti drabužiai ir avalynė. Dabar jie švarūs ir kvepiantys.
Patogiai taksi važiavome į autobusų stotį po keturis. Viešas transportas dar vienas išbandymas... Pirmos stotyje išlipome trys merginos. Vadas, mostelėjęs ranka geltono autobuso link, liko laukti kitų komandos narių. Brovėmės tarp pardavėjų ir paslaugų teikėjų, jautėmės nejaukiai ir saugojome daiktus. Prieš akis prekeiviai mosikavo ryžių ir gėrimų maišelias (taupant, gėrimai pilstomi į plastikinius maišelius su šiaudeliais), akiniais, Mac‘donaldo pakuotėmis, laikrodžiais, maisto padėklais... Tariamas pagalbininkas, čia pat nusišlapinęs, griebė mano sunkią kuprinę ir neišlaikęs lygsvaros pastatė ją į ką tik nutekėjusią balutę... Pasirodę pažįstami veidai užtikrino saugumo jausmą.
Patogus autobusas desperatiškai lėkė serpentinais pypsėdamas (tai signalas posūkiuose ir pavojingesnėse vietose norint prasilenkti su „furomis“ ir smulkesniu transportu). Komfortiškame švariame autobuso salone platus ekranas ir holivudiniai filmai. Dairėmės pro langą ir žiūrėjome „Dviveidį“.
Prieplaukoje mūsų laukė lietus... Ir vėl drėgmė, ir vėl šlapi daiktai... Vargais negalais su nešuliais susigrūdome į miniatiūrinius motorizuotus rikšų vežimaičius ir dardamėjome iki kelto. Kruopšti lipančiųjų į keltą patikra kėlė juoką, nes plaukiančiųjų keleivių skaičius aiškiai viršijo visus įmanomus limitus. Nejučiom prisiminiau skaitytą informaciją – Filipinuose dažniausiai pasaulyje skęsta keltai. Bet mums nė motais...
Pasiekus tikslą vis dar pliaupia lietus. Iš nevilties čiumpome pirmą pasitaikiusį džipnį ir bandėme visi sutilpti. Geranoriškai sukimšusiam komandą vadui Gerimantui nebeliko vietos. Jis, beviltiškai įsikibęs į džipnio kėbulo rankeną, visą kelią lietui plakant pratabalavo „už borto“.
Visus sunkumus kompensavo viešbutis ant vandenyno kranto... Bambukiniai nameliai, bangų muša, juodas vulkaninis paplūdimys, gurmaniška vakarienė ir naktį „dainuojantys“ gekonai nugramzdino į palaimingą nirvanos būseną...
Miglė
No comments:
Post a Comment