Vasario 23 d. Manila
Ryte dviem atskirais reisais išskrendame iš Boholo salos į Manilą. Klausiu Dainiaus kodėl dviem, o ne vienu? Pasirodo, kad vietinės avialinijos tam tikrą bilietų skaičių parduoda pigiau, o likusius jau brangiai, todėl kita grupė atskris pusvalandžiu vėliau su kitu, pigesniu reisu. Vakar sužinojome, kad Lusono saloje, už 500 km nuo Manilos išsiveržė Mayon ugnikalnis. Gerai kad, Apo miegojo ir toliau, kuomet kopėme į jo viršūnę.
Maniloje apsistojome tame pačiame „Adriatico Arms“ viešbutyje. Susibūrę į grupeles skubame aplankyti sostinės įdomybių. Nacionalinis Filipinų muziejus įsikūręs prieškaryje statytame grandioziniame, su kolonomis, pastate. Šis architektūros stilius primena stalininį – tuo metu vyravo pompastika su įvairias eklektinės puošybos elementais. Ekspozicija pasirodė įdomi ir išsami. Vaizdžiai pateikta etnografinė dalis, kur eksponatai išdėstyti natūralią gamtą imituojančioje aplinkoje: buitis tarp medžių, o archeologiniai radiniai tarsi urvuose. Salės kondecionuojamos, gerai apšviestos, šiose erdvėse lankytojas jaučiasi nevaržomas ir patogiai. Muziejuje, ispaniškojo periodo salėse neatrandame jokios žinios apie Magelaną, nors jis čia, Maktano saloje 1521 metais vietinio vado Lapu – Lapu buvo nužudytas. Pastarajam Risalio aikštėje pastatytas netgi paminklas.
Po muziejaus vakarieniaujame ir stebime saulėlydį vandenyno krantinėje, jūros gėrybių „Harbor view“ restorane. Čia jūros gyvius laiko akvariumuose ir baseinuose, o užsakius norimą, tuoj pat paruošia. Restoraną susiradome pagal „Lonel planet“ vadovą po Filipinus. Nors šis leidinys patikimas, nelaikau jo panacėja, jis daugiau orientuotas į turtingus amerikiečius.
Vasario 24 – 25 d. Manila
Paskutinis ekspedicijos etapas. Jis visuomet atsakingiausias, jo sekmė reikškai ekspedicijos sėkmę. Kol ankstų rytą Manilos viešbutyje laukiame autobuso, kuris mus vežios į šios dienos renginius, apželgiu mūsų kelionės nuotykius, praskriejusius tarsi greitas motociklas.
Per tris savaites ekspedicijos nariai tarpusavyje susigyveno, nors pradžioje dėl vaiko juos ištiko šokas. Visi suprato, kad Mėtos – Melisos (toks mūsų mažosios keliautojos pilnas vardas) nenumatytas atsisiradimas – tai ekspedicijai likimo skirtas išbandymas. Maža mergaitė tapo tarsi lakmusu, jos dėka mes pamatėme savo trūkumus ir silpnybes. Rodos reikėjo visiems jaudintis dėl jos, tačiau kartais būdavo ir atvirkščiai. Aš tapau „Sauliumi“, taip mane praminė mažoji Mėta – Melisa, nes ištarti jai mano vardą buvo per sunku. Kalnuose ji ant mamos rankų, atsisukusi atgal šaukdavo:
- Sauliau, ledų noli? Ba – ba ledų... atseit nėra jų... Pasirodo ši ir dviejų metų neturinti keliautoja nestokoja fantazijos ir turi humoro jausmą.
Keliaujant iš salos į salą ekstremaliose situacijose pirmiausiai visi intuityviai klausdavo – o kur Mėta? Pamatę ją ant mamos rankų visi nurimdavo, o tai reikšdavo, jog viskas tvarkoje ir galime važiuoti toliau. Pamažu tapome viena šeima, tikrąja ta žodžio prasme. Kartais su Mėta dalindavomės skanesniu kąsneliu, kartais ji su mumis. Galima buvo pasirinkti tūkstantį ir vieną sprendimą, tačiau jeigu pabaiga laiminga, manau šis buvo priimtas teisingas.
Pagaliau atvažiuoja autobusas ir visi esame vežami į Emilio Aguinaldo vardo koledžą. Čia prie įėjimo puikuojasi „Sveiki atvykę lietuvių svečiai!” užrašas. Matas Šalčius 1933 metais lankydamasis Maniloje, susitiko su būsimu pirmuoju Filipinų prezidentu Emiliu Aguinaldo, kuris padovanojo lietuvių keliautojui savo nuotrauką. Jos kopiją atsivežėme ir padovanojame šio koledžo prezidentui Jose Paulo Campos. Esam sveikimami Aguinaldo vaikaičio, Filipinų ekspremjero Cesar Aguinaldo Viratos, o taip pat vieno iš Filipinų centrinio banko įkūrėjo profesoriaus Benito Legardos, mums pasakojama apie Emilio Aguinaldo nuopelnus Filipinų nepriklausomybei, o taip pat apie jo namą Mansion Shrine gatvėje, kuriame greičiausiai ir lankėsi Matas Šalčius. Sveikinimo kalbą tęsia Elena M.Rogrario – Filipinų Universiteto profesorė, menanti kitą tarpukario garsų, Maniloje dirbusį lietuvį biologą – Prančiškų Baltrų Šivickį. Jo 1923 metais Mindoro saloje įsteigta Puerto Galeros biologinė stotis šiandien nebeveikia, nors joje profesorė ilgą laiko dirbo. Prieš išvykstant mūsų ekspedicijai į Filipinus skaičiau P.B.Šivickio atsiminimus, kuriose jis labai vaizdžiai aprašo balutų gamybą ir jų degustavimą. M.Šalčius šio vietinio skanėsto nemini, galbūt jis neišdrįso paragauti?
Paėmęs pirmą kartą į rankas virtą balutą, perintą anties kiaušinį su embrionu, pasijaučiausi tarsi gyvaėdis plėšrūnas. Prie stalo sėdinčių ekspedicijos dalyvių žvilgsniai susimigo į mane, tai vertė jaudintis. Tyrinėjau pralupęs kiaušinio kevalą ar ančiukas nesujudės. „Na, jeigu supykins visų akivaizdoje, - maniau, - būsiu lyg kankinys“. Kaip vadovas privalėjau parodyti šeimininkams, kad vardan draugystės tenka ir pasiaukoti. Filipinietis, vilos šeimininkas patenkintas mano ryžtingumu, ženklu parodė, kad teisingai viską suvalgiau, o naktį mano vyriškos galios padvigubės, mat balutas laikomas potencijos šaltiniu ir netgi afrodiziaku. Ekspedicijos pabaigoje ne viena iš lietuvaičių moterų ragavo baluto ir sakė, jog praryti marinuotą slidų dzūkišką kazlėką kur kas sudėtingiau.
Pietauti į Manilos polo klubą važiuojame garbės konsulo Romualdo Vildžiaus kvietimu. Čia savo šventę švenčia ir Rotary klubas, esame jo prezidento dr. Gerto Gusto garbės svečiai. Matas Šalčius savo kelionės metu Filipinuose rotariečiams skaitė paskaitas apie Lietuvą. Šį klubą atstovauja turtingiausi sostinės žmonės, jie čia turi po tuziną arklių, reikalingų žaisti polo rungtynėse. Prieš varžybas kiekvienam žirgui – žaidėjui gražiai supinama ir surišama uodega, jog netrukdytų raiteliui su lazda.
Lankomės pas Manilos žurnalistus ir norime sužinote, kaip laikosi mūsų kolegos? Filipiniečiai – optimistai, jie gauna kur kas mažesnius honorarus negu tikėjomės, tačiau šypsosi, yra laimingi ir niekuo nesiskundžia. Daugelis turi papildomų kitų darbų ir verčiasi kaip išmano: moko mokyklose, rašo knygas, redaguoja įvairius tekstus ar dirba gido darbą, panašiai kaip ir pas mus. Plunksnos brolijos dalia visur nelengva, tačiau kaip sakė Matas Šalčius : „Kas skaito rašo – duonos neprašo“.
Manila iš pirmo žvilgsnio nepalieka didelio įspūdžio, nors tai miestas gigantas, užimantis 246 kvadratinius km, turintis apie vienuolika milijonų gyventojų. Tačiau kuomet į jį sugrįžome antrą kartą , jis jau buvo savas ir artimas. Makati rajonas, tai miestas mieste, tačiau dangoraižiai kaip ir visur panašūs, nors yra ir įmantrių. Manilos šeimininkai dangoraižių skaičiumi ir prabanga artimiausiu metu ketina pralenkti Hong Kongą ir Singapūrą sudėjus juos kartu. Man mielesnis Intramuros senamiestis, su kolonijiniais, nors ir aptriušusiais pastatais, čia jaučiama senoji, tarpukario laikų dvasia.
„Viduryje tvirtovės senoji Manila didelėmis ispaniško stiliaus bažnyčiomis, mūro namais ir neplačiomis gatvėmis. Į tą miesto dalį įvažiuojama per ilgus plačius vartus po tvirtovės sienomis. Čia keleivio ausis gatvėje pagauna ispanų klabos žodžius , o akis mato senjoritas aukštomis ispaniškomis šukomis, iškeltomis suknių perpetėmis, užsiklėstusias permatomomis ispaniškomis mantilijomis“ – taip apie Itramuros rašė M.Šalčius. Šiandien panašių senjoritų neaptikome, tačiau visą kitą, aprašytą prieš 78 metus išliko nepakitus.
Aplankome Centrinį Manilos paštą, iš kurio 1933 metais atidarius tarptautinę telefono liniją, M.Šalčiui, kaip pirmąjam užsienio žurnalistui, buvo leista paskambinti į Kauną. Duktė Raminta prisimena, kad paštas buvo netoli jų namo, kitoje Gėlių rato gatvės pusėje. Atbėgusi kaimynė pranešė, kad kuo greičiau skubėtų į paštą jos mama, nes paskambino tėvas iš Filipinų. Mama puolė puoštis, lyg skubėdama į pirmą pasimatymą, tačiau kaimynė ėmė juoktis – juk per telefoną nieko nesimatys, paaiškino ji. Tai buvo tikras įvykis gatvės gyvenime, juk pasikalbėti su artimu žmogumi, esančiu kitame svieto gale galima buvo tik sapne.
Paskutinis vakaras Filipinuose, ji leidžiame pas netikėtai Maniloje atrastus lietuvius, susijusius su su anų laikų Lietuva. Žiūrėdamas į seną įrėmintą fotografiją klausausi Dovo Šaulio pasakojimo apie jo senelį, iš Mažosios Lietuvos kilusį Dovą Zaunių, tarpukario Lietuvos diplomatą ir visuomenės veikėją. Koks sutapimas, senelis buvo diplomatas ir vaikaitis diplomatas, tik ne Lietuvos, o jau Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados. Senoji 1936 metais statyta vila, kurioje jis su žmona Jolanta gyvena, yra priešais mūsų viešbutį, tai irgi sutapimas. Pasakoju jiems apie Matą Šalčių, kokios idėjos vertė jį keliauti ir ieškoti pasaulio pažinimo, o taip pat kokiomis aplinkybėmis atvykome čionais. Mūsų ekspedicijos tikslas pasiektas – nunešta pasauliui žinių apie Lietuvą, priminta saviems ir svetimiems apie garsų lietuvių keliauninką, gimusį prieš 120 metų Matą Šalčių, pasėjusį kelionų aistros grūdą, kuris mūsuose sužaliavo vešliu lauku.
Vasario 26 d.
Skrydis: Manila – Abu Dhabi – Minskas
Autobusu: Minskas - Vilnius
Gerimantas
