Vasario 22 d. Boholo salos

Dar viena diena Boholo saloje. Mūsų maršrutas: Tagbilaran -  Balicasag  sala -  Virgin sala – Tagbilaran. 

Keliamės paryčiui, 4 valandą ryto. Pusę penkių mini džipnis, vadinamas multicabu išveža mus į Pangalo uostą. Dar tamsu: pasižiūrime į žvaigždes, mėnulio pjautuvą, penktą lipame į dvi erdvias bangkas. Šviesa pamažu sklinda viršum jūros, tačiau vanduo, dangus, neryškūs salų kontūrai dar apgaubti minkštos sidabrinės miglos - toks realus nerealybės jausmas.

Diena žada ne tik pažinimo džiaugsmą , bet ir paprastus žmogiškus malonumus. Tiesa, paprasti jie atrodo šią akimirką, iš tiesų – jie  tikra svajonė: išaušus tikimės pamatyti delfinus, koralų rife pasidairyti po povandeninio pasaulio erdves, prisirinkti kriauklių, koralo šakelių, pasidžiaugti vietinių gyventojų atvirumu ir draugiškumu, gerti į save saulės šilumą ir smaragdinį jūros žalumą. Nesitiki, kad namuose, Lietuvoje dabar tikras vasaris, minus dvidešimt, gal dar šalčiau.

Laukiame delfinų, dairomės . Sako, jie čia pasirodo kasryt, lydi žvejų laivelius ir nardytojų ekipažus, bangkomis, valtimis kaip ir mes, traukiančius į  Balicasag salą. Tai viena geriausių nardymui vietų Filipinuose. Į ją suplaukia nardymo fanai iš visų Filipinų ir užsienio turistai. Sala – gana civilizuota, čia yra viešbutis, keli nedideli moteliai, įrengti pliažai.  

Vitalija

Vasario 21 d. Corella - Bilar - Carmen

Corella vietovė garsi mažiausiais pasaulyje primatais tarsyrais, kurie turi ir lietuvišką pavadinimą – ilgakulniai. Šie naktiniai gyvūnėliai dieną tupi ramūs medžių paūksmėje, savo didelėmis akutėmis žiopsodami į ilgakulnių reabilitacijos centrą atvykusius lankytojus. Jų galva gali pasisukti net 360 laipsnius. Tai mieli padarėliai, todėl „Filipinai ’11 M.Šalčiui atminti“ ekspedicija būtent šį žvėrelį pasirinko kaip simbolį, įsikibusį į lietuvišką trispalvę.

Bilar drugelių ferma supažindina su spalvingais drugiais, kurie besiporuodami keičia savo spalvą, o šis procesas užtrunka net 24 valandas. Chocolate Hills – Šokoladinės kalvos, o jų priskaičiuojama net 1268, nėra aukštos, iškilusios tik 40-60 metrų, o dėl jų kilmės mokslininkai galutiniai nesutaria. Manoma, kad jos yra koralinės kilmės, o paruduoja sausuoju laikotarpiu. Šokoladinės kalvos yra geologiniai paminklai ir įtraukti į UNESCO paveldą sąrašą. Mūsų vedlys Dainius, gražiai jas palygino su Rambyno kalnu, o man priminė Kernavės piliakalnius.

Jau įpratome valgyti egzotiškiausius vaisius. Durianas tai, rūgščiai, saldaus ir sūraus skonio mišinys, primenantis česnako, gendančio kiaušinio ir mango vaisiaus kokteilį, o jo kvapas jaučiamas iš tolo. Gurmanams pasirinkimas jūros gerybių gausus, tačiau valgant net restoranuose, peilio niekas neduoda, tik šaukštą ir šakutę. Filipiniečiai nuostabūs žmonės, visur sveikinasi, pradedant nuo mokinio iki policininko. Visi kelia rankas ir mojuoja, lyg būtų geriausi draugai. Neteko matyti surūgusio veido, o jų mėgstama karaokė giedama net bažnyčioje. Įdomu, ar šių žmonių nepakeitė laikass, kai čia keliavo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius Matas Šalčius?  

                                                                                                Gerimantas

Vasario 20 d. Boholas

Į Boholo salą plaukiame apie keturias valandas. Vandenynas truputį užsupa. Dar kelios valandos važiavimo iki salos sostinės Tagbilaran. Šiandien sekmadienis – gaidžių kovos diena. Iš viešbučio su trirate motorikša skubame į arena, kur iš toli jau girdisi vyriški balsai. Gaidžių kovose dalyvauja išskirtinai tik vyrai, tačiau mūsų damos čia nieko neglumina. Gaidžiams ant vienos kojos pritvirtinamas aštrus peilis, o kova trunka nuo 10 sekundžių iki 10 minučių. Viena pusė šaukia „kairė“ antra „dešinė“, atitinkamai už toje pusėje kovojantį paukštį. Žinovai teigia, kad tai džentelmeniškiausios lažybos pasaulyje, o sumos gali siekti iki kelių tūkstančių dolerių. Nugalabytas gaidys keliauja į puodą, o sužeistas nugalėtojas, yra slaugomas. XX a. pradžioje Lietuvoje Paberžėje, vietinio dvarininko pastangų dėka vyko ne tik gaidžių kovos, tačiau ir koridos su jaučiais.   

                                                                                                                     Gerimantas

Vasario 18-19 d. Camiguin

Pagaliau, atrodo, būsime nusipelnę poilsio nuostabiai gražioje Camiguin saloje. Vieni nusprendė panardyti prie artimiausių salelių, kiti – nusisamdę džipnį keliavo po salą. Vairuotojui parodome iš anksto nužymėtą maršrutą, bet jis ir be jo puikiausiai žino ką parodyti smalsiems atvykėliams. Pirmasis sustojimas vulkaninio kalno papėdėje. Kildami į viršų, pakeliui apžiūrinėjome vietinio skulptoriaus Kristaus kančios kelio stacijas. Pasiekus viršų sala atsiveria kaip ant delno. Ji nuostabin- skubame ristis žemyn ir tęsti kelionę.

            Netrukus vairuotojas stabteli prie unikalaus statinio – XVII a. bažnyčios, pastatytos dar ispanų kolonijiniais laikais.

            Iš kriauklių sulipdytos bažnyčios sienos virtusios griuvėsiais apsamanoję, apaugę kerpėmis ir žole.  Praeitis, atrodo, visai čia pat, lyg nebūtų šimtmečių klodų.

           Kol pasiekiame salos gyventojų mėgstamą poilsiavietę – trykštančius  mineralinius vandenis, tenka atsakyti į šimtus šypsenų, pasisveikinimų, mosikavimų...  Nei vienas salietis nepravažiuoja pro šalį, šiltai nesureagavęs į džipniuke įsitaisiusius baltaodžius. Šypsenų energijos pasisėmėme ilgam. Vingiuojame link prie vandeny paskendusių kapinių. Po žemės drebėjimo šią vietą vietą žymi įspūdingo dydžio paminklas su kryžiumi.

           Karščiu tvoskiančius kūnus panardinę į gaivų baseinėlį atsigauname. Puiku, nes laukia ne trumpas kelias į vieną įspūdingiausių salos vietų – draustinį su reta baltojo smėlio pakrante, egzotiška augmenija ir čia auginamų gyvų moliuskinių kriauklių kolekcija. Ko gero pirmą kartą matėme kaip atrodo jūros gyviai, kuriuose subręsta perlai. Įdomu tai, kad prieš įvažiuodami į šį draustinį, privalėjome užsiregistruoti, nurodydami savo tapatybę ir šalį iš kurios atvykome. Diena baigėsi apsilankymu šiltų versmių baseinuose.

       Kitą dieną, dangus nežadėjo nieko gero... Praradome viltį pasilepinti saulės voniomis ir panardyti. Nebuvome dar matę krioklių, todėl sėdome į motorikšas ir po dešimties minučių atsivėrė penkiasdešimties metrų aukščio krentančio vandens upė. Ėmė pliaupti. Liūtis nutraukė mūsų apžvalgą salą. Permirkę grįžome namo...  

  Danutė      

Vasario 17 d. Camiguin

Gyvenimas kartu užgrūdino. Išlietos emocijos mus suklijavo į vieną drausmingą komandą. Stengiamės niekur nevėluoti. Pusryčių susirinkome laiku, tik virėjai nespėja – laukiame savo porcijų – kam skrudinta dešra, kiaulienos ar vištienos gabaliukai, bet keptas kiaušinis privalomas visiems ir, aišku, ryžiai... Reikia pastebėti, kad jų skonio paletė labai kontrastinga, nuo labai sūrių iki labai saldžių gamų... Paknebinėjau ryžių, saldžios dešros nepaliečiau. 

Viešbučio registratūroje kalnai kuprinių. Reikia dar suspėti į skalbyklą  (jų čia ant kiekvieno kampo) nusileidus nuo kalnų kelias dienas kuprinėje rūgo šlapi molėti drabužiai ir avalynė. Dabar jie švarūs ir  kvepiantys.

            Patogiai taksi važiavome į autobusų stotį po keturis. Viešas transportas dar vienas išbandymas... Pirmos stotyje  išlipome  trys merginos. Vadas, mostelėjęs ranka geltono autobuso link, liko laukti kitų komandos narių. Brovėmės tarp pardavėjų ir paslaugų teikėjų, jautėmės nejaukiai ir saugojome daiktus. Prieš akis prekeiviai mosikavo ryžių ir gėrimų maišelias (taupant, gėrimai pilstomi į plastikinius maišelius su šiaudeliais), akiniais, Mac‘donaldo pakuotėmis, laikrodžiais, maisto padėklais... Tariamas pagalbininkas, čia pat nusišlapinęs, griebė mano sunkią kuprinę ir neišlaikęs lygsvaros  pastatė ją į ką tik nutekėjusią balutę... Pasirodę pažįstami veidai  užtikrino saugumo jausmą.

            Patogus autobusas desperatiškai lėkė serpentinais pypsėdamas (tai signalas posūkiuose ir pavojingesnėse vietose norint prasilenkti su „furomis“ ir  smulkesniu transportu). Komfortiškame švariame autobuso salone platus ekranas ir holivudiniai filmai. Dairėmės pro langą ir žiūrėjome „Dviveidį“. 

            Prieplaukoje mūsų laukė lietus... Ir vėl drėgmė, ir vėl šlapi daiktai... Vargais negalais su nešuliais susigrūdome į miniatiūrinius motorizuotus rikšų vežimaičius ir dardamėjome iki kelto. Kruopšti lipančiųjų į keltą patikra kėlė juoką, nes plaukiančiųjų keleivių skaičius aiškiai viršijo visus įmanomus limitus. Nejučiom prisiminiau skaitytą informaciją – Filipinuose dažniausiai pasaulyje skęsta keltai. Bet mums nė motais...

            Pasiekus tikslą vis dar pliaupia lietus. Iš nevilties čiumpome pirmą pasitaikiusį džipnį ir bandėme visi sutilpti. Geranoriškai sukimšusiam komandą vadui Gerimantui nebeliko vietos. Jis, beviltiškai įsikibęs į džipnio kėbulo rankeną,  visą kelią lietui plakant pratabalavo „už borto“. 

            Visus sunkumus kompensavo viešbutis ant vandenyno kranto... Bambukiniai nameliai, bangų muša, juodas vulkaninis paplūdimys, gurmaniška vakarienė ir naktį „dainuojantys“ gekonai nugramzdino į palaimingą nirvanos būseną...

Miglė   

           

Vasario 16 d. Cagayan de Oro

 

      Daug kartų visi esame šventę vasario šešioliktąją. Bet šį kart... ne besibaigiančios žiemos snieguotose Vilniaus gatvėse, ne minėjimuose ir pokiliuose, bet... Filipinų kalnų upėje su liemenėmis ir šalmais, irklais rankose ir puikia nuotaika! Juk šilta – gal 30 laipsnių ar daugiau, upės vandens šiluma glosto, smagi kompanija kelia nuotaiką.

            Iš Cagayan de Oro važiuojame perpūčiamu džipniu, nusileidžiame į upės slėnį. Mūsų dvi valtys po 6-is ir 7-is irkluotojus. Dar pora valčių korėjiečių irkluotojų. Trumpa jauno ilgaplaukio vairininko instrukcija linksmai:  „Forward – one, two, three..“ , „Back – one, two, three“, „Stop“, - ir mes jau puikiai pasirengę!

            Atsistumiame nuo kranto – ir... 14-ka slenksčių priešaky! Daugelis raftingu plaukia pirmą kartą. Kiek baugu, apsivertę kaip beįsiropšime į valtį? Bet... kiekvienas kitas slenkstis mažina rūpestį... Liko dvylika, devyni, šeši... ir pradėjome gailėtis, kad tiek mažai slenksčių beliko. O slenksčiai efektingi - beveik kiekvienas aplieja visus nuo galvos iki kojų. Laukiame, kada gi apsiversime!? Bet nei valtis virsta, nei instruktoriai valtį tyčią apverčia. Vienas kitas, o paskui ir visi ramioje tėkmės atkarpoje sušokame į vandenį...

            Po Apo įkopimo dar įtempti kojų raumenys, tad šios mielos maudynės – puikus relaksas! Nuotaiką kelia nuostabūs vaizdai: praplaukiame stačias uolų sienas, kuriose karštuoju periodu knibždėte knibžda gyvačių. Vairininkas mostelėjo į vieną išnarą... Uolomis teka upeliai, po kuriais pakišti mūsų plaustą vis taikėsi instruktorius. Mes  kuo šlapesni, tuo mums smagiau. Šalia baidare plaukė jaunas filipinietis, kuris laviravo tarp slenksčių ir fotografavo mus iš visų pusių. Tad visi, negalėdami filmuoti, fotografuoti, turime kompaktą, kupiną efektingų nuotraukų. Bus ką parodyti namuose. Va taip, ypač smagiai, praplaukėme dvylika kilometrų, nugalėjome keturiolika slenksčių...

 

            Tamsa Filipinuose užklumpa staigiai. Lygiai šeštą vakare -  gili naktis. Renkamės į kavinę pažymėti vasario 16-os... Susijaudinę kavinės šeimininkai paskubomis nuo sienos nukabina peizažą ir lipniomis juostelėmis prilipina Lietuvos vėliavą. Atskirtoje nuo lankytojų patalpoje iškilmingai sugiedame Lietuvos himną. Toli nuo Lietuvos mes vis tiek su ja...

Juozas

           

Vasario 15 d. Davao - Cagayan de Oro

Diena prabėgo ant ratų. Pailsėjom nuo vieno “ekstrymo” (kopimo į  Apo viršukalnę) ir ruošiamės kitam – raftingui  Cagayan de Oro upe.  Ji  dalija Mindanao salą į dvi provincijas: Bukidnon (lumadų kalba “bukid” reiškia kalną) ir Cagayane de Oro. Vienoje jų gyvena susitelkusios gentys, kitoje --……………………….

Visą dieną trimis autobusiukais kylame aukštyn. Keičiasi gamtovaizdis, verda diskusijos, dalijamės įspūdžiais. Pietaujame  pakelės užeigoje. Aplinkui karališkos ganyklos akims... Žvilgsniu aprėpiame tolimus horizontus, banguojančioas kalnų  ir slėnių virtines. Glosto  gaivus vėjelis. Prisimename, kad šiandien mūsų ekspedicijos mediumas -- švęsime vakare. Gaila, bet jeigu  per likusį kelionės laiką  patirsime antra tiek įspūdžių – liūdėti neverta.

Iki vakaro persiritome per dvi kalno kupras. Cagayane de Oro miestą pasiekiame sutemus: tamsa šiose platumose nusileidžia anksti ir kaskart užklumpa netikėtai. Pirmas įspūdis: intensyvus judėjimas, begalės šviesų, knibždėte  knibžda žmonių - mes suglumę… Rytą iliuzija išsisklaido – tai įprastas Filipinų - bundančios šalies  -- miestas su lūšnomis, nesibaigiančiais turgumis, mūsų akis badančiais socialiniais kontrastais. Filipinų turtas ir ateities viltis – žmonės - draugiški, mieli optimistai.

Kažkas mesteli frazę: “ dar nemačiau nė vieno pikto, suirzusio ir susiraukusio filipiniečio. Kad taip Lietuvoje…  

                                                                                                                      Vitalija

Vasario 14 d. Davao

Grįžtame iš kalnų į Davao. Ir vėl menininko Kublai siurealistinis viešbutis… Nusileidus į kavinę staigmena -  Valentino dienos proga grupės vyrai moterims dovanojo spalvotus balionėlius - meilės ir pagarbos ženklą. Dar išvažiuojant viešbučio šemininkė žadėjo žurnalistų ir politikų spaudos konferenciją. Kavinėje šurmulys – raudona staltiese dengiamas stalas… Paskubomis susitvarkę ir pasipuošę ekspedicijos marškinėliais laukėme susitikimo. Žurnalistai taip ir  neatvyko… Stalas, kaip vėliau pasirodė, buvo ruošiamas šeimos vakarienei. Tiesa, viena pavargusi žurnalistė atėjo ir bandė išklausyti mūsų nuotykių, tačiau iš jos nuotaikos (pirmadienis laikraščio redagavimo diena), supratome, kad nuovargis nugali smalsumą… Mums nė motais - Dainius nuvedė nusipirkti taip visoms moterims norimų papuošalų - perlų. 

            Vakarą vainikavo grupės merginų suorganizuotas vakaras prie žvakių šviesos nuostabioje viešbučio terasoje. Ragaujant Tanduay Filipinų romą skambėjo lietuviškos dainos… Ryt anksti keltis...

                                   

                                                                                                                             Sandra

Vasario 12-13 d. Kapataganas

Viena svarbesnių ekspedicijos užduočių - įkopti į aukščiausią Filipinų ugnikalnį Apo kalną (2954 m) ir iškelti trispalvę pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šis kalnas Mindanao saloje viena pavojingiausių pasaulio vietų ypač žurnalistams. Apie šiemet lapkričio mėnesį vykusias vietos kovas tarp klanų, kurios baigėsi žudynėmis papasakojo filipiniečiai žurnalistai. Pasirodo musulmonai, siekdami savarankiškumo, dažnai griebiasi kraštutinių priemonių. Apo kalnas ramioje zonoje. Mus lydi Dainius Kinderis – Filipinų žinovas, gavęs M.Šalčiaus premiją už knygą „Atgal į Afriką“. Mus tai ramina. Šturmo grupė kraunasi kuprines ir su nerimu ruošiasi kopimui. Mūsų laukia 10-ies valandų žygis. Apo kalnas ne itin aukštas, bet dėl netikėtų liūčių ir nuošliaužų sunkiai prieinamas. Naktį prieš kopimą pliaupė, kankino nerimas, tačiau mažosios Mėtos supermama buvo apsisprendusi dalyvauti žygyje - abejonių nebelieka.

Ilgai žygiuojame priekalnėmis, kuriose veši derlingi filipiniečių daržai: kopūstai, morkos, bulvės. Braunamės nendrių labirintais, arklių išmintais molingais tarpekliais ir galiausiai pasiekiame tikrąsias džiungles. Čia prasidėjo kliūčių ruožas. Užvirtę ant tako, po lietaus slidūs, storakamieniai medžiai, stačios prarajos, styrančios šaknys, aukšti skardžiai, lėtino ėjimą ir mūsų vedliai suabejojo ar spėsime įkopti į viršūnę šiandien. Džiunglės atsiveria visu gražumu. Jaučiamės lyg nuotykių filme - stresas, įtampa, netikėtumai ir nuovargis – tik skirtumas tas, jog anas buvo filmuojamas studijoje. Mus supa dinozaurų laikų reliktiniai paparčiai ir asiūkliai, šmėžuoja po nosimi bambukų kamienai ir kibios lijanos. Žioplinėti nėra kada, negalime atsilikti nuo vedlio, čia gi ne Dzūkijos miškai... Keista, tačiau gyvūnijos nematome ir negirdime. Džiunglės atgyja naktį. Jas paliekame gerokai susivėlinę, apie 15 valandą, pakilę į 2,5 km aukštį.

Kylame aštrių riedulių šlaitu. Miegančio ugnikalnio rūkstančios fumarolės (sieros vandenilio kristalai) lieka šone. Mūsų vedlys, skambiu vardu Arman, nuneša ryžių auką ir liepia mums kalbėti tyliai. Jaučiamės nejaukiai. Manome jog tai dėl sukilėlių, kurie slepiasi kalnuose. Mūsų kamufliažinės striukės buvo išverstos į kitą pusę, kad neatrodytume kaip kariai. Leidimai kopti į kalną privalėjo kabėti ant kaklo. Pasirodo, filipiniečiams Apo šventas, o tyla reikalinga, kad nesutrikdytume kalno ramybės. Lyg tyčia apsiniaukia... Mus užklumpa liūtis. Stovyklavietė po valandos - kraterio dugne. Temsta... Turime įveikti paskutinę -stačiausią atkarpą. Ekspedicijos narys Juozas Antanavičius įvertina patyrusia alpinisto akimi – tai 2 B sudėtingumo kategorija. Žaibuojant ir griaudžiant tekančio upelio vagomis užsikabarojame į viršų. Keli nešikai su palapinėmis ir maistu atsiliko ir nuo liūties pasislėpė po uolomis.  Jie į stovyklavietę taip ir neatėjo - vieną jų ištiko šalčio priepuolis – sutraukė mėšlungis. Apie tai sužinojome tik ryte...

Permirkę, alkani, krečiami šalčio ir nuovargio, lietaus plakamose palapinėse atmerktomis akimis laukėme ryto. Siautėjantis vėjas, šlapi miegmaišiai ir nesibaigiantis lietus nežadėjo nieko gero. Kilimėlių po miegmaišiais neturėjome, palapinėse vanduo sroveno iš visų pusių, o mūsų galvose, lyg verpetai sukosi pačios baisiausios mintys... Mėta šalia mamos laikėsi didvyriškai, mums iš jos reikėjo pasimokyti stiprybės.

Liksi nesuprastas jei bandysi guostis ar perteikti ekstremalių situacijų epizodus. Visuomet jie įsimena  ilgiau, tačiau apie tai, tuo metu, geriau nieko niekam nepasakoti...  Rytą išlindusi saulė suteikė vilties - išdžiūsime ir galėsime keliauti toliau... Šlapi rūbai sveria kuprines. Kopiame į Apo viršūnę ir vėl džiaugiamės gyvenimu. Ugnikalnis paskutinį kartą  buvo išsiveržęs prieš 400 metų, uoliena ir rieduliai labai aštrūs, reikia būti atsargiems. Viršūnėje suplevėsuoja ekspedicijos globėjos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės įteikta trispalvė, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Kelionių ir pramogų klubo vėliavos, o į kalną užkopę korėjiečiai iškelia ir savąją. Bendra nuotrauka atminčiai.

Nusileisti nuo viršūnės buvo dar sunkiau: bemiegė naktis ir apsunkę kojų raumenys buvo nevaldomi. Kelias per džiungles atgalios ropomis pro natūralias išvartas ir nendrių urvus priminė daugiau speleologų žygį, negu keliautojų norą aptikti šioje saloje Mato Šalčiaus pėdsakus. Per dvi žygio dienas džiunglėmis ir kalnais mes nukeliavome tik 36 km, o didis lietuvių keliautojas M.Šalčius per Siamą (šiandien Tailandą) pėsčiomis, padedant vedliams, nužingsniavo net 900 km! Ar tai daug, ar mažai spręskite patys. Mūsų ekspedicija tęsiasi

                                                                                         Gerimantas

Vasario 11 d. Apo apačioje

Į Apo kopiame ne visi: penkių asmenų grupelė lieka kalno papėdės stovykloje. Mums siūloma alternatyvi programa – susipažinti su vietos įdomybėmis. Paslaugių gidų lydimi, susėdame į autobusiuką ir pirmyn. Po kelių minučių atsiduriame bananų apdorojimo ir pakavimo įmonėje. Tokių nedidelių kooperatyvams priklausančių cechų – daugybė. Apo ugnikalnio papėdėje atsiveria platūs slėniai – puikios vietos bananmedžių plantacijoms augti. “Bananiniai“ kooperatyvai doroja derlių ir ruošia jį eksportui. Prie pilnų vandens talpyklų darbininkai plauna kekes, suskirsto į pundelius po penkis vaisius, o vėliau pakuoja į polietileninius maišus. Iš čia dar nesunokę bananai keliaus į Japoniją, Indoneziją ir kitas šalis. Filipinietiški bananai svetur labai vertinami.

Mums pasiūloma apsilankyti ir vienoje bananų plantacijoje, kur į akis krenta po melsvais maišeliais nokstančios kekės. Jie užmaunami, kad krituliai neišmargintų taškeliais brangaus derliaus. Vienam darbininkui tenka hektaras augalų priežiūros ploto. Kooperatyvas valdo apie penkiasdešimt hektarų žemės. Naudojama ekonomiška, apytakinė vandens valymo sistema.

Leidžiamės tolyn. Aplankome pakeliui esantį pramogų kompleksą, kuris įsikūręs šiek tiek aukštėliau, autobusiukui sunkiai pasiekiamoje vietoje. Ryžtamės kopti. Po praėjusių liūčių kelias patižęs, išraustas gilių duobių, pilnas didelių akmenų, išvagotas nuošliaužų. Pamatę mūsų kopimo kančias palydovai neištveria: telefonu išsikviečia mini sunkvežimiuką. Smagiai kratomės į viršų. Ten mūsų laukia nuostabus pasiskraidymas oro lynais virs miškų: horizontaliai pritvirtintos prie lynų diržais prasklendžiame 300 m virš tropikų. Ekstremalus malonumas, kurio trasos ilgiai 300, 410, 810 metrų.

Nepraleidome progos aplankyti ir filipiniečio menininko Kublai Ponce-Milan sukurto skulptūrų parko. Prieš dieną buvome apsistoję jo mamos viešbutyje Davao mieste. Žodžiais parko apsakyti neįmanoma: kiekviena figūrinė kompozicija slepia gilią filosofinę prasmę; gyvybės – mirties temą nenutrūkstantį gyvenimo ratą, amžinybėn iškeliavusias sielas. Atsitiktinai teko išvysti miesto kavinaites - masyvūs stačiakampiai antkapiai uždengti neaukštomis stoginėmis, paremtomis kuolais, primena pavėsines. Įdomi detalė: po“ pavėsinės“ stogeliu kabo plakato dydžio Anapilin iškeliavusių spalvotos nuotraukos, kur ne kur kapai papuošti popierinėm gėlėm.

Vaizdai keičiasi tarsi kaleidoskope: grožimės atvirų konstrukcijų bažnyčia, stebime vieno kaimo gyventojų azartą rengiantis žirgų kovoms, pakeliui užsukame į smulkaus ūkininko kiemą, iš kur parsivežame saldžiųjų bulvių. Dangus ima grėsmingai niauktis. Skubame link stovyklavietės.

                                                                                                                                  Danutė

                                              

Vasario 11 d. Davao

Po pusryčių išvažiuojame į Digos miestą, kuriame turime praeiti medicininę gydytojų patikrą. Pasirodo tai užima tiek pat laiko kaip ir pats kopimas į kalną. Dainius, po nemigos nakties ir prisigaudęs lėktuvuose kondicionierių gaivos, sukarščiavo – 38 laipsniai, todėl gydytojai nenori jo leisti lipti į kąlną. Turėdami laiko, kol bus išduodami kopimui leidimai,  aplankome turgų. Mėsos prekystaliuose nėra jokių šaldytuvų, kyla klausimas, kaip tokiame karštyje produktai neskleidžia nemalonaus kvapo.

Bevažiuojant sugenda autobusiukas, tačiau turime progos susipažinti su filipiniečių kaimo idile. Pinti iš bambuko nameliai, pasakiškai maži ir baldų juose yra minimaliai mažai. Žmonės čia nuostabūs, šypsosi ir paprašius leidimo užeiti į jų namus sutinka. Įsivaizduokite, keliautojas, mūsų lietuvaičio įsiprašo paveizėti namų aplinkos... Tas seks jam iš paskos, nes nepasitikėjimas yra tiesiog mūsų yda. Nusprendžiame, kas didžiausia vertybė Filipinuose ne architektūra, ne gamta, bet žmonės.

Kapatagan miestelis yra jau gerokai aukščiau jūros lygio, todėl jame gaiviau. Autobusėliai, apklijuoti su Lietuvos žurnalistų sąjungos, Kelionių ir pramogų klubo sraige bei ekspedicijos ilgakulniu, domina ne tik vaikus - dažno praeivio ar vairuotojo akis užkliūna už jiems neįprastų simbolių.

Linaw stovykloje, išvakarėse prie kopimą, esame instruktuojami vedlių, kokios taktikos laikytis vienuose ar kitose situacijose. Perspėjami, kad Apo kalnas nėra lengvas, ypač kai kas dieną užklumpa liūtys. Visi įvertiname savo galimybes.

                                                                                                                Gerimantas 

    

  

Vasario 10 d. Mindanao

Skrydis į Mindanao salą ir kelionė į Davao miestą autobusiukais pagražintais ekspedicijos, klubo ir Žurnalistų sąjungos lipdukais. Ši sala garsėja politiniais neramumais. Čia gyvenantys musulmonai siekia politinės autonomijos ir  pasižymi teroristiniais išpuoliais. Dažnai grobiami įkaitai, reikalaujant išpirkos. Jos negavus žiauriai susidorojama su pagrobtaisiais. Mes apsistojame  saugioje zonoje.

            Davao mieste mūsų laukia viešbutis „Ponce Suites“ garsus savo išskirtine išore ir vidumi. Siurealizmo dvasia pritvinkusiame interjere mus pasitinka jaunatviška ilgaplaukė trijų sūnų – advokato, teisininko ir architekto - motina. Šį viešbutį įrengė vienas sūnų -žymiausias šalyje architektas Kublai P. Millan. Teritorija apsupta gigantiškomis bronzos spalvos skulptūromis. Viena iš skulptūrų – durianas. Filipinuose jis laikomas vaisingumo simboliu. Dideli kieti jo vaisiai padengti spygliais. Apie jį rašoma - „Dangaus skonis ir pragaro kvapas“. Abejingų šiam vaisiui nėra: durianas arba mėgiamas, arba nekenčiamas. Važiuojame jo ragauti.

            Keistą kvapą pajuntame iš tolo. Tvirtos pardavėjos rankos perplėšia vaisių pusiau. Vieni pasičepsėdami kemša kreminės aliejingos konsistencijos minkštimą, kiti akmeniniais veidais sunkiai nuryja kąsnį. Tvoksteli aitrus, salsvas sūrio ir  česnako mišinio kvapas.

            Prisiragavę iki soties durianų, marangų, pamelų keliaujame į erelių parką-draustinį. Parkas įkurtas erelių populiacijos išsaugojimui. Čia šie paukščiai baigia išnykti.  Daugelis lankytojų aukodami šiam parkui įsiamžina įrašydami savo pavardes takelių plytelėse. Metinis aukos mokestis 300 pesų (15 litų).  Greitai temsta. Mūsų laukia masažai.

           

Miglė

Vasario 9 d. Iloilo

Atsisveikinimo pusryčiai Bella cove viloje. Kieme burzgia pažįstamas žalias džipnis, po to plaukimas su trimaranu banka į Panay salą Ilo-Ilo miestą ir poilsis „Chitos“ viešbutyje. Karšta, tvanku, drėgna... Kieme šalto vandens baseinas, kuris vilioja atsigaivinti. Vieniems rūpi numigti, kitiems pasinerti į filipinietiško SPA malonumus. Mūsų akimis paslauga juokinga kaina - 100 pesų (5 litai) - atliekamas  terapinis žuvyčių  kojų masažas. Procedūra trunka apie valandą - miniatiūrinės „sanitarės“ nugraužia negyvas odos ląsteles, o po to kojos palepinamos aromatingais dezodorantais ir aliejais. Laikas byra kaip smėlis tarp pirštų... Kelionė džipniu po miestą jau tamsoje. Mūsų laukia malonus siurprizas: Bella cove šeimininkas Eduardo Montinola pakviečia  vakarienės į jūros gėrybių restoraną. Jis įsikūręs tiesiog ant Ramiojo vandenyno kranto ir ypatingas tuo, kad pasirenkami patiekalai dar gyvi plaukioja baseinuose. Paruoštas ilgas raudona staltiese užtiestas stalas, nukrautas pačių išsirinktais vandenyno delikatesais: jūrų vynuogėmis, austrėmis, aštuonkojais, krabais, krevetėmis, moliuskais, midijomis ir žuvimis įmantriausiais pavadinimais. Už visą tai sumokame tik po 360 pesų (18 litų).

Nors jau naktis, bet mieste tebeverda gyvenimas... Grįždami į viešbutį sustojame prie seniausios, septintos pagal senumą Filipinuose ispanų laikais statytos St. Anna  bažnyčios, anuomet Mato Šalčiaus aplankytos, o šiandien apkerpėjusios ir apaugusios liaunais medeliais.

Skubame pailsėti, mūsų laukia kalnuota Mindanao sala, kurioje  kopsime į aukščiausią Apo (“Senelio”) viršūnę…

Danutė

Vasario 8 d. Bella cove

 

Po įkurtuvių prabudome žvalūs, nugalėję laiko juostų poveikį, tačiau praradę realybės pojūtį. Už lango  linguoja vešlios palmių kepurės, įvairiaspalviais žiedais žydi kinrožės, ant stalo puikūs pusryčiai, o prieš akis -  trečioji ekspedicijos diena. Plaukiam pasidairyrti po Jūros gamtos parką. Susimetę būtiniausią mantą sušokame į dvi bankas (trimaranus). Mus plukdo paslaugūs jūreiviai (14-15 metų vaikinukai) dirbantys pilnu tempu ir padedantys išlaikyti gausias šeimas (filipiniečių šeimose auga 8-10 ir daugiau vaikų).

            Pirmyn! Pro akis plaukia vaizdai: skaidrus vanduo, jūržolių guoteliai, koralų šakos, vešli pakrančių augalija, mangai, dracenos, vijokliai, lijanų kasos, vandens išgraužto atodangos, grotai, uolų tuneliai... Stebime salas, didesnes ir mažesnes, apaugusias ir visiškai plikas. Kiekvienas virš vandens iškilęs žemės darinys čia laikomas sala. Filipinuose jų per 7 tūkstančius. Dar galima įsigyti – ne visos parduotos! Tarp kitko Filipinai neturi sausumos sienų... Mūsų kelionė valtimis užtruko penkias valandas.

            Akys gaudo grakščius nematytų žvejų laivelių kontūrus, kartimis nužymėtas žuvų augimvietes ir pakrančių vaizdus. Įlanka gyva – ji maitina krašto gyventojus. 

Pirmasis išsilaipinimas Vėžlių saloje. Puikus paplūdimys ir keli ligoti vėžliai. Čia įkurtoje sanatorijoje gydomi ir prižiūrimi sužaloti, ligoti, apsilpę, surasti pakrantėje ar ištraukti iš jūros vėžliai.

            Kompanija laiko negaišta – tepasi kremais, traukia nardymo įrangą, džiaugiasi gyvenimu vandeny ir ant kranto. Draugiški įspėjimai saugotis jūros ežių ir medūzų. Susidūrimas su jais nemirtinas, bet ir nedžiugininantis. Sparčiai rausta kūnai, tirpsta laikas, gurkšnis kitas vėsaus alaus ir vėl į bankas,  ir vėl salos salelės… Staiga, mažas stebuklas – žuvelių  skraiduolių pulkeliai lydintys mūsų laivelius. Iš tiesų mes joms nė motais – skraido ir tiek. Toliau plaukiame į tikslą – mokslinę žuvies tyrimo stotį, atliekančią ne tik Filipinams, bet ir visam Pietryčių Azijos regionui svarbią veiklą: tiria žuvies veisimo, auginimo ir adaptacijos galimybes. Stoties darbuotojai maloniai papasakojo apie čia laikomas žuvis. Mūsų dėmesį patraukė per šimtą kilogramų sveriančios Lupu lupu, kurių nasruose akimirksniu prapuola katės dydžio grobis... Grįždami Į Bella cove užsukame į vėžlių fermą. Fotografuojamės su 15-os  kilogramų vėžliu ir „pritvinkę“ įspūdžių - atgal į stovyklavietę... Mūsų laukia gaivinanti romo taurė

iš vietinių cukrašvendrių...

Vitalija

Vasario 7 d. Manila

Net nesitiki, kad, įlipę į lėktuvą apniukusią, šlapdribos drengiamą  dieną, po kelių valandų atsidursime vasaroje. Netrukus į akis pašvies kaitrūs saulės spinduliai ir vos  susiradę savo vietas iš švarkų ir megztinių išsiners verslo klasės salono keleiviai  rytietiškais veidais. Šalin tuos žiemiškus apdarus – laukia šiltas ir malonus  pasiilgtos tėvynės glėbys... Jungtinių Arabų Emiratų avialinijų lėktuvas – ne sausakimšas, sėdim komfortiškai, peržiūrinėjam gana platų filmų repertuarą...

            Po kelių valandų skrydžio – Abu Dabio oro uostas. Mums paruoštas naujas plieno paukštis – kelionei į Manilą.

            Sustojimas Abu Dabyje, netrumpos valandos laukimo salėje. Į filipinietišką aerobusą įsėdame naktį. Kuriuos kankina nemiga, už iliuminatoriaus stebi gimstančią naują dieną. Dangus tarsi per perpjautas siauros aušros juostos: apačioje dar viską apėmusi tiršta juoda naktis, o viršuje jau savo pozicijas užima pilkšvas rytinis mėlis.  Juodumą keičia išplaukę debesys ir visą dangų nuskaidrina nuostabi ryto aušra...

            Išvystame apačioje sublizgusį vandenį ir gausybę žvejų valtelių. Mes -išsvajotuose Filipinuose.

             Prie bagažo išdavimo išgirstame ausiai mielus žodžius: „Sveiki, lietuvaičiai!“  Mums šypsosi žilstelėjęs ponas - Lietuvos garbės konsulas Filipinuose Romualdas Vildžius. Jo ir paslaugių vietinių asistentų lydimi trumpam užsukame į jaukią oro uosto salytę. Vaišinamės kava iš artimiau  susipažįstame. Su ponu Vildžiumi dar matysimės ir plačiau papasakosime apie šį įdomų žmogų, kurio dėka filipiniečiai vis labiau pažįsta Lietuvą.

                                                                                Danutė

    Kai tavęs kažkas laukia, visuomet jautiesi saugiau, patogiau, tuomet ir sprendimai būna protingesni. Mūsų taip pat laukia ir Filipinų turizmo departamento atstovai, jie padeda pildyti migracines deklaracijas. Po trumpo susitikimo susipažįstame, įteikiame Garbės konsului lauktuvių iš Lietuvos. Važiuojame į viešbutį „Adriatico Arms“, įsikuriame ir apsitarę dėl rytdienos planų, išeiname pasivaikščioti į miestą. Vieni pasiekiame įlankos krantinę, antri nužingsniuojame iki senamiesčio Intramuros. Įėjimą saugo ginkluota apsauga. Pasiklausę leidimo žingsniuojame ispanų laikus menančiomis senosiomis gatvėmis. Keista, tačiau čia tuščia ir turistų visai nesimato. Tikiuosi, kad šį Manilos rajoną geriau apžiūrėsime grįžtant. Jaučiamės pavargę, todėl į viešbutį parvažiuojame su taksi. Vakarieniaujame japoniškame restoranėlyje, juos mėgo ir Matas Šalčius. Sunku pirmą dieną atskridus bandyti ieškoti didžiojo lietuvių keliautojo pėdsakų. Kaip sakė budistų senolis, mūsų kūnai atskrido, tačiau sielos dar kažkur tarp Mongolijos ir Kinijos. Nors einame miegoti ne vėlai, vietos laiku 22 valandą, šešių valandų skirtumas tikrai veikia. Organizmai per dvi – tris dienas turi pritapti prie šios laiko zonos.    

           

                                                                                Gerimantas    

      

Vasario 6 d. Gyvasis ekspedicijos talismanas

Į kelionę išsiruošiame tris kartus: ieškodami dominančios informacijos apie šalį bibliotekose ir interneto platybėse, matuodami išsvajotąją žemę savomis kojomis ir džiaugdamiesi bendravimu su vietiniais žmonėmis ir, pagaliau, jau prisiminimuose, brangiuose ir jaudinančiuose.

Kiek besirengtum ir planuotum kelionę ir kiekvieną jos detalę – netikėtumų ir nesklandumų niekaip neišvengsi. Tai būtinas dalykas, kaip prieskonis prie gero maisto. Taip buvo ir šį kartą. Baiminomės netikėtumų pasienyje su Baltarusija, kad ilgos eilės nesukliudytų papulti į oro uostą Minske.

Sienos kirtimas buvo neįtikėtinai lengvas, jeigu ne... šiurpinantis siurprizas, dėl kurio visi vos neišvirtome iš koto. Prie autobuso durų priėjo jauna pasienietė. Nuėjo į autobuso galą tikrindama pasus. Prie vienos kėdės ji sukruto, sugrįžo į autobuso priekį ir sako, - „jūsų ne šešiolika, o septyniolika!”. Žvilgteliu į vairuotoją – „Su juo septyniolika!“. Ne, su vairuotoju septyniolika, o su mažu vaiku!

Su kokiu vaiku… Negi kuri nors iš moterų nėščia? Ne, vaikas jau paaugęs, sako pasienietė. Turime panelę, kuri jaunai atrodo, Rasa – atsistokite. Ji paklusniai atsistoja.

- Ne, ne ji, yra dar jaunesnė keleivė. Negi mums akyse vaidenasi? Išvystam mažytę mergytę rausvais plaukais ir visų žandikaulis atvimpa. Haliucinacijos? Ne! Pasirodo, viena iš ekspedicijos dalyvių slapta vežasi metukų ir aštuonių mėnesių dukrytę...

Įdomiausia, kad niekas net nepastebėjo, kaip mamytė su vaiku įsėdo į autobusą.

Dabar turime gyvą ekspedicijos talismaną – mažąją Mėtą.