Friday, March 4, 2011

Vasario 23-25 d. Manila


Vasario 23 d. Manila
Ryte dviem atskirais reisais išskrendame iš Boholo salos į Manilą. Klausiu Dainiaus kodėl dviem, o ne vienu? Pasirodo, kad vietinės avialinijos tam tikrą bilietų skaičių parduoda pigiau, o likusius jau brangiai, todėl kita grupė atskris pusvalandžiu vėliau su kitu, pigesniu reisu. Vakar sužinojome, kad Lusono saloje, už 500 km nuo Manilos išsiveržė Mayon ugnikalnis. Gerai kad, Apo miegojo ir toliau, kuomet kopėme į jo viršūnę.
Maniloje apsistojome tame pačiame „Adriatico Arms“ viešbutyje. Susibūrę į grupeles skubame aplankyti sostinės įdomybių. Nacionalinis Filipinų muziejus įsikūręs prieškaryje statytame grandioziniame, su kolonomis, pastate. Šis architektūros stilius primena stalininį – tuo metu vyravo pompastika su įvairias eklektinės puošybos elementais. Ekspozicija pasirodė įdomi ir išsami. Vaizdžiai pateikta etnografinė dalis, kur eksponatai išdėstyti natūralią gamtą imituojančioje aplinkoje: buitis tarp medžių, o archeologiniai radiniai tarsi urvuose. Salės kondecionuojamos, gerai apšviestos, šiose erdvėse lankytojas jaučiasi nevaržomas ir patogiai. Muziejuje, ispaniškojo periodo salėse neatrandame jokios žinios apie Magelaną, nors jis čia, Maktano saloje 1521 metais vietinio vado Lapu – Lapu buvo nužudytas. Pastarajam Risalio aikštėje pastatytas netgi paminklas.
Po muziejaus vakarieniaujame ir stebime saulėlydį vandenyno krantinėje, jūros gėrybių „Harbor view“ restorane. Čia jūros gyvius laiko akvariumuose ir baseinuose, o užsakius norimą, tuoj pat paruošia. Restoraną  susiradome pagal „Lonel planet“ vadovą po Filipinus. Nors šis leidinys patikimas, nelaikau jo panacėja, jis daugiau orientuotas į turtingus amerikiečius.
Vasario 24 – 25 d. Manila
Paskutinis ekspedicijos etapas. Jis visuomet atsakingiausias, jo sekmė reikškai ekspedicijos sėkmę. Kol ankstų rytą Manilos viešbutyje laukiame autobuso, kuris mus vežios į šios dienos renginius, apželgiu mūsų kelionės nuotykius, praskriejusius tarsi greitas motociklas.
Per tris savaites ekspedicijos nariai tarpusavyje susigyveno, nors pradžioje dėl vaiko juos ištiko šokas. Visi suprato, kad Mėtos – Melisos (toks mūsų mažosios keliautojos pilnas vardas) nenumatytas atsisiradimas – tai ekspedicijai likimo skirtas išbandymas. Maža mergaitė tapo tarsi lakmusu, jos dėka mes pamatėme savo trūkumus ir silpnybes. Rodos reikėjo visiems jaudintis dėl jos, tačiau kartais būdavo ir atvirkščiai. Aš tapau „Sauliumi“, taip mane praminė mažoji Mėta – Melisa, nes ištarti jai mano vardą buvo per sunku. Kalnuose ji ant mamos rankų, atsisukusi atgal šaukdavo:
-          Sauliau, ledų noli? Ba – ba ledų... atseit nėra jų... Pasirodo ši ir dviejų metų neturinti keliautoja nestokoja fantazijos ir turi humoro jausmą. 
Keliaujant iš salos į salą ekstremaliose situacijose pirmiausiai visi intuityviai klausdavo – o kur Mėta? Pamatę ją ant mamos rankų visi nurimdavo, o tai reikšdavo, jog viskas tvarkoje ir galime važiuoti toliau. Pamažu tapome viena šeima, tikrąja ta žodžio prasme. Kartais su Mėta dalindavomės skanesniu kąsneliu, kartais ji su mumis. Galima buvo pasirinkti tūkstantį ir vieną sprendimą, tačiau jeigu pabaiga laiminga, manau šis buvo priimtas teisingas.



Pagaliau atvažiuoja autobusas ir visi esame vežami į Emilio Aguinaldo vardo koledžą. Čia prie įėjimo puikuojasi „Sveiki atvykę lietuvių svečiai!užrašas. Matas Šalčius 1933 metais lankydamasis Maniloje, susitiko su būsimu pirmuoju Filipinų prezidentu Emiliu Aguinaldo, kuris padovanojo lietuvių keliautojui savo nuotrauką. Jos kopiją atsivežėme ir padovanojame šio koledžo prezidentui Jose Paulo Campos. Esam sveikimami Aguinaldo vaikaičio, Filipinų ekspremjero Cesar Aguinaldo Viratos, o taip pat vieno iš Filipinų centrinio banko įkūrėjo profesoriaus Benito Legardos, mums pasakojama apie Emilio Aguinaldo nuopelnus Filipinų nepriklausomybei, o taip pat apie jo namą Mansion Shrine gatvėje, kuriame greičiausiai ir lankėsi Matas Šalčius. Sveikinimo kalbą tęsia Elena M.Rogrario – Filipinų Universiteto profesorė, menanti kitą tarpukario garsų, Maniloje dirbusį lietuvį biologą  – Prančiškų Baltrų Šivickį. Jo 1923 metais Mindoro saloje įsteigta Puerto Galeros biologinė stotis šiandien nebeveikia, nors joje profesorė ilgą laiko dirbo. Prieš išvykstant mūsų ekspedicijai į Filipinus skaičiau P.B.Šivickio atsiminimus, kuriose jis labai vaizdžiai aprašo balutų gamybą ir jų degustavimą. M.Šalčius šio vietinio skanėsto nemini, galbūt jis neišdrįso paragauti?
Paėmęs pirmą kartą į rankas virtą balutą, perintą anties kiaušinį su embrionu, pasijaučiausi tarsi gyvaėdis plėšrūnas. Prie stalo sėdinčių ekspedicijos dalyvių žvilgsniai susimigo į mane, tai vertė jaudintis. Tyrinėjau pralupęs kiaušinio kevalą ar ančiukas nesujudės. „Na, jeigu supykins visų akivaizdoje, - maniau, - būsiu lyg kankinys“. Kaip vadovas privalėjau parodyti šeimininkams, kad vardan draugystės tenka ir pasiaukoti. Filipinietis, vilos šeimininkas patenkintas mano ryžtingumu, ženklu parodė, kad teisingai viską suvalgiau, o naktį mano vyriškos galios padvigubės, mat balutas laikomas potencijos šaltiniu ir netgi afrodiziaku. Ekspedicijos pabaigoje ne viena iš lietuvaičių moterų ragavo baluto ir sakė, jog praryti marinuotą slidų dzūkišką kazlėką kur kas sudėtingiau.   
Pietauti į Manilos polo klubą važiuojame garbės konsulo Romualdo Vildžiaus kvietimu. Čia savo šventę švenčia ir Rotary klubas, esame jo prezidento dr. Gerto Gusto garbės svečiai. Matas Šalčius savo kelionės metu Filipinuose rotariečiams skaitė paskaitas apie Lietuvą. Šį klubą atstovauja turtingiausi sostinės žmonės, jie čia turi po tuziną arklių, reikalingų žaisti polo rungtynėse. Prieš varžybas kiekvienam žirgui – žaidėjui gražiai supinama ir surišama uodega, jog netrukdytų raiteliui su lazda.   
Lankomės pas Manilos žurnalistus ir norime sužinote, kaip laikosi mūsų kolegos? Filipiniečiai – optimistai, jie gauna kur kas mažesnius honorarus negu tikėjomės, tačiau šypsosi, yra laimingi ir niekuo nesiskundžia. Daugelis turi papildomų kitų darbų ir verčiasi kaip išmano: moko mokyklose, rašo knygas, redaguoja įvairius tekstus ar dirba gido darbą, panašiai kaip ir pas mus. Plunksnos brolijos dalia visur nelengva, tačiau kaip sakė Matas Šalčius : „Kas skaito rašo – duonos neprašo“.
Manila iš pirmo žvilgsnio nepalieka didelio įspūdžio, nors tai miestas gigantas, užimantis 246 kvadratinius km, turintis apie vienuolika milijonų gyventojų. Tačiau kuomet į jį sugrįžome antrą kartą , jis jau buvo savas ir artimas. Makati rajonas, tai miestas mieste, tačiau dangoraižiai kaip ir visur panašūs, nors yra ir įmantrių. Manilos šeimininkai dangoraižių skaičiumi ir prabanga artimiausiu metu ketina pralenkti Hong Kongą ir Singapūrą sudėjus juos kartu. Man mielesnis Intramuros senamiestis, su kolonijiniais, nors ir aptriušusiais pastatais, čia jaučiama senoji, tarpukario laikų dvasia.


„Viduryje tvirtovės senoji Manila didelėmis ispaniško stiliaus bažnyčiomis, mūro namais ir neplačiomis gatvėmis. Į tą miesto dalį įvažiuojama per ilgus plačius vartus po tvirtovės sienomis. Čia keleivio ausis gatvėje pagauna ispanų klabos žodžius , o akis mato senjoritas aukštomis ispaniškomis šukomis, iškeltomis suknių perpetėmis, užsiklėstusias permatomomis ispaniškomis mantilijomis“ – taip apie Itramuros rašė M.Šalčius. Šiandien panašių senjoritų neaptikome, tačiau visą kitą, aprašytą prieš 78 metus išliko nepakitus.
Aplankome Centrinį Manilos paštą, iš kurio 1933 metais atidarius tarptautinę telefono liniją, M.Šalčiui, kaip pirmąjam užsienio žurnalistui, buvo leista paskambinti į Kauną. Duktė Raminta prisimena, kad paštas buvo netoli jų namo, kitoje Gėlių rato gatvės pusėje. Atbėgusi kaimynė pranešė, kad kuo greičiau skubėtų į paštą jos mama, nes paskambino tėvas iš Filipinų. Mama puolė puoštis, lyg skubėdama į pirmą pasimatymą, tačiau kaimynė ėmė juoktis – juk per telefoną nieko nesimatys, paaiškino ji. Tai buvo tikras įvykis gatvės gyvenime, juk pasikalbėti su artimu žmogumi, esančiu kitame svieto gale galima buvo tik sapne.    
Paskutinis vakaras Filipinuose, ji leidžiame pas netikėtai Maniloje atrastus lietuvius, susijusius su su anų laikų Lietuva. Žiūrėdamas į seną įrėmintą fotografiją klausausi Dovo Šaulio pasakojimo apie jo senelį, iš Mažosios Lietuvos kilusį Dovą Zaunių, tarpukario Lietuvos diplomatą ir visuomenės veikėją. Koks sutapimas, senelis buvo diplomatas ir vaikaitis diplomatas, tik ne Lietuvos, o jau Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados. Senoji 1936 metais statyta vila, kurioje jis su žmona Jolanta gyvena, yra priešais mūsų viešbutį, tai irgi sutapimas. Pasakoju jiems apie Matą Šalčių, kokios idėjos vertė jį keliauti ir ieškoti pasaulio pažinimo, o taip pat kokiomis aplinkybėmis atvykome čionais. Mūsų ekspedicijos tikslas pasiektas – nunešta pasauliui žinių apie Lietuvą, priminta saviems ir svetimiems apie garsų lietuvių keliauninką, gimusį prieš 120 metų Matą Šalčių, pasėjusį kelionų aistros grūdą, kuris mūsuose sužaliavo vešliu lauku.
Vasario 26 d.
Skrydis:  Manila – Abu Dhabi – Minskas
Autobusu: Minskas - Vilnius                                                                                                                                                       
                                                                                                     Gerimantas

Wednesday, February 23, 2011

Vasario 22 d. Boholo salos


Dar viena diena Boholo saloje. Mūsų maršrutas: Tagbilaran -  Balicasag  sala -  Virgin sala – Tagbilaran. 
Keliamės paryčiui, 4 valandą ryto. Pusę penkių mini džipnis, vadinamas multicabu išveža mus į Pangalo uostą. Dar tamsu: pasižiūrime į žvaigždes, mėnulio pjautuvą, penktą lipame į dvi erdvias bangkas. Šviesa pamažu sklinda viršum jūros, tačiau vanduo, dangus, neryškūs salų kontūrai dar apgaubti minkštos sidabrinės miglos - toks realus nerealybės jausmas.
Diena žada ne tik pažinimo džiaugsmą , bet ir paprastus žmogiškus malonumus. Tiesa, paprasti jie atrodo šią akimirką, iš tiesų – jie  tikra svajonė: išaušus tikimės pamatyti delfinus, koralų rife pasidairyti po povandeninio pasaulio erdves, prisirinkti kriauklių, koralo šakelių, pasidžiaugti vietinių gyventojų atvirumu ir draugiškumu, gerti į save saulės šilumą ir smaragdinį jūros žalumą. Nesitiki, kad namuose, Lietuvoje dabar tikras vasaris, minus dvidešimt, gal dar šalčiau.
Laukiame delfinų, dairomės . Sako, jie čia pasirodo kasryt, lydi žvejų laivelius ir nardytojų ekipažus, bangkomis, valtimis kaip ir mes, traukiančius į  Balicasag salą. Tai viena geriausių nardymui vietų Filipinuose. Į ją suplaukia nardymo fanai iš visų Filipinų ir užsienio turistai. Sala – gana civilizuota, čia yra viešbutis, keli nedideli moteliai, įrengti pliažai.  

Vitalija

Tuesday, February 22, 2011

Vasario 21 d. Corella - Bilar - Carmen



Corella vietovė garsi mažiausiais pasaulyje primatais tarsyrais, kurie turi ir lietuvišką pavadinimą – ilgakulniai. Šie naktiniai gyvūnėliai dieną tupi ramūs medžių paūksmėje, savo didelėmis akutėmis žiopsodami į ilgakulnių reabilitacijos centrą atvykusius lankytojus. Jų galva gali pasisukti net 360 laipsnius. Tai mieli padarėliai, todėl „Filipinai ’11 M.Šalčiui atminti“ ekspedicija būtent šį žvėrelį pasirinko kaip simbolį, įsikibusį į lietuvišką trispalvę.

Bilar drugelių ferma supažindina su spalvingais drugiais, kurie besiporuodami keičia savo spalvą, o šis procesas užtrunka net 24 valandas. Chocolate Hills – Šokoladinės kalvos, o jų priskaičiuojama net 1268, nėra aukštos, iškilusios tik 40-60 metrų, o dėl jų kilmės mokslininkai galutiniai nesutaria. Manoma, kad jos yra koralinės kilmės, o paruduoja sausuoju laikotarpiu. Šokoladinės kalvos yra geologiniai paminklai ir įtraukti į UNESCO paveldą sąrašą. Mūsų vedlys Dainius, gražiai jas palygino su Rambyno kalnu, o man priminė Kernavės piliakalnius.

Jau įpratome valgyti egzotiškiausius vaisius. Durianas tai, rūgščiai, saldaus ir sūraus skonio mišinys, primenantis česnako, gendančio kiaušinio ir mango vaisiaus kokteilį, o jo kvapas jaučiamas iš tolo. Gurmanams pasirinkimas jūros gerybių gausus, tačiau valgant net restoranuose, peilio niekas neduoda, tik šaukštą ir šakutę. Filipiniečiai nuostabūs žmonės, visur sveikinasi, pradedant nuo mokinio iki policininko. Visi kelia rankas ir mojuoja, lyg būtų geriausi draugai. Neteko matyti surūgusio veido, o jų mėgstama karaokė giedama net bažnyčioje. Įdomu, ar šių žmonių nepakeitė laikass, kai čia keliavo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius Matas Šalčius?  

                                                                                                Gerimantas

Vasario 20 d. Boholas

Į Boholo salą plaukiame apie keturias valandas. Vandenynas truputį užsupa. Dar kelios valandos važiavimo iki salos sostinės Tagbilaran. Šiandien sekmadienis – gaidžių kovos diena. Iš viešbučio su trirate motorikša skubame į arena, kur iš toli jau girdisi vyriški balsai. Gaidžių kovose dalyvauja išskirtinai tik vyrai, tačiau mūsų damos čia nieko neglumina. Gaidžiams ant vienos kojos pritvirtinamas aštrus peilis, o kova trunka nuo 10 sekundžių iki 10 minučių. Viena pusė šaukia „kairė“ antra „dešinė“, atitinkamai už toje pusėje kovojantį paukštį. Žinovai teigia, kad tai džentelmeniškiausios lažybos pasaulyje, o sumos gali siekti iki kelių tūkstančių dolerių. Nugalabytas gaidys keliauja į puodą, o sužeistas nugalėtojas, yra slaugomas. XX a. pradžioje Lietuvoje Paberžėje, vietinio dvarininko pastangų dėka vyko ne tik gaidžių kovos, tačiau ir koridos su jaučiais.   
                                                                                                                     Gerimantas

Vasario 18-19 d. Camiguin



Pagaliau, atrodo, būsime nusipelnę poilsio nuostabiai gražioje Camiguin saloje. Vieni nusprendė panardyti prie artimiausių salelių, kiti – nusisamdę džipnį keliavo po salą. Vairuotojui parodome iš anksto nužymėtą maršrutą, bet jis ir be jo puikiausiai žino ką parodyti smalsiems atvykėliams. Pirmasis sustojimas vulkaninio kalno papėdėje. Kildami į viršų, pakeliui apžiūrinėjome vietinio skulptoriaus Kristaus kančios kelio stacijas. Pasiekus viršų sala atsiveria kaip ant delno. Ji nuostabin- skubame ristis žemyn ir tęsti kelionę.
            Netrukus vairuotojas stabteli prie unikalaus statinio – XVII a. bažnyčios, pastatytos dar ispanų kolonijiniais laikais.
            Iš kriauklių sulipdytos bažnyčios sienos virtusios griuvėsiais apsamanoję, apaugę kerpėmis ir žole.  Praeitis, atrodo, visai čia pat, lyg nebūtų šimtmečių klodų.
           Kol pasiekiame salos gyventojų mėgstamą poilsiavietę – trykštančius  mineralinius vandenis, tenka atsakyti į šimtus šypsenų, pasisveikinimų, mosikavimų...  Nei vienas salietis nepravažiuoja pro šalį, šiltai nesureagavęs į džipniuke įsitaisiusius baltaodžius. Šypsenų energijos pasisėmėme ilgam. Vingiuojame link prie vandeny paskendusių kapinių. Po žemės drebėjimo šią vietą vietą žymi įspūdingo dydžio paminklas su kryžiumi.

           Karščiu tvoskiančius kūnus panardinę į gaivų baseinėlį atsigauname. Puiku, nes laukia ne trumpas kelias į vieną įspūdingiausių salos vietų – draustinį su reta baltojo smėlio pakrante, egzotiška augmenija ir čia auginamų gyvų moliuskinių kriauklių kolekcija. Ko gero pirmą kartą matėme kaip atrodo jūros gyviai, kuriuose subręsta perlai. Įdomu tai, kad prieš įvažiuodami į šį draustinį, privalėjome užsiregistruoti, nurodydami savo tapatybę ir šalį iš kurios atvykome. Diena baigėsi apsilankymu šiltų versmių baseinuose.
       Kitą dieną, dangus nežadėjo nieko gero... Praradome viltį pasilepinti saulės voniomis ir panardyti. Nebuvome dar matę krioklių, todėl sėdome į motorikšas ir po dešimties minučių atsivėrė penkiasdešimties metrų aukščio krentančio vandens upė. Ėmė pliaupti. Liūtis nutraukė mūsų apžvalgą salą. Permirkę grįžome namo...  
  Danutė      

Monday, February 21, 2011

Vasario 17 d. Camiguin


Gyvenimas kartu užgrūdino. Išlietos emocijos mus suklijavo į vieną drausmingą komandą. Stengiamės niekur nevėluoti. Pusryčių susirinkome laiku, tik virėjai nespėja – laukiame savo porcijų – kam skrudinta dešra, kiaulienos ar vištienos gabaliukai, bet keptas kiaušinis privalomas visiems ir, aišku, ryžiai... Reikia pastebėti, kad jų skonio paletė labai kontrastinga, nuo labai sūrių iki labai saldžių gamų... Paknebinėjau ryžių, saldžios dešros nepaliečiau. 

Viešbučio registratūroje kalnai kuprinių. Reikia dar suspėti į skalbyklą  (jų čia ant kiekvieno kampo) nusileidus nuo kalnų kelias dienas kuprinėje rūgo šlapi molėti drabužiai ir avalynė. Dabar jie švarūs ir  kvepiantys.
            Patogiai taksi važiavome į autobusų stotį po keturis. Viešas transportas dar vienas išbandymas... Pirmos stotyje  išlipome  trys merginos. Vadas, mostelėjęs ranka geltono autobuso link, liko laukti kitų komandos narių. Brovėmės tarp pardavėjų ir paslaugų teikėjų, jautėmės nejaukiai ir saugojome daiktus. Prieš akis prekeiviai mosikavo ryžių ir gėrimų maišelias (taupant, gėrimai pilstomi į plastikinius maišelius su šiaudeliais), akiniais, Mac‘donaldo pakuotėmis, laikrodžiais, maisto padėklais... Tariamas pagalbininkas, čia pat nusišlapinęs, griebė mano sunkią kuprinę ir neišlaikęs lygsvaros  pastatė ją į ką tik nutekėjusią balutę... Pasirodę pažįstami veidai  užtikrino saugumo jausmą.
            Patogus autobusas desperatiškai lėkė serpentinais pypsėdamas (tai signalas posūkiuose ir pavojingesnėse vietose norint prasilenkti su „furomis“ ir  smulkesniu transportu). Komfortiškame švariame autobuso salone platus ekranas ir holivudiniai filmai. Dairėmės pro langą ir žiūrėjome „Dviveidį“. 
            Prieplaukoje mūsų laukė lietus... Ir vėl drėgmė, ir vėl šlapi daiktai... Vargais negalais su nešuliais susigrūdome į miniatiūrinius motorizuotus rikšų vežimaičius ir dardamėjome iki kelto. Kruopšti lipančiųjų į keltą patikra kėlė juoką, nes plaukiančiųjų keleivių skaičius aiškiai viršijo visus įmanomus limitus. Nejučiom prisiminiau skaitytą informaciją – Filipinuose dažniausiai pasaulyje skęsta keltai. Bet mums nė motais...
            Pasiekus tikslą vis dar pliaupia lietus. Iš nevilties čiumpome pirmą pasitaikiusį džipnį ir bandėme visi sutilpti. Geranoriškai sukimšusiam komandą vadui Gerimantui nebeliko vietos. Jis, beviltiškai įsikibęs į džipnio kėbulo rankeną,  visą kelią lietui plakant pratabalavo „už borto“. 


            Visus sunkumus kompensavo viešbutis ant vandenyno kranto... Bambukiniai nameliai, bangų muša, juodas vulkaninis paplūdimys, gurmaniška vakarienė ir naktį „dainuojantys“ gekonai nugramzdino į palaimingą nirvanos būseną...

Miglė   
           

Vasario 16 d. Cagayan de Oro



 
      Daug kartų visi esame šventę vasario šešioliktąją. Bet šį kart... ne besibaigiančios žiemos snieguotose Vilniaus gatvėse, ne minėjimuose ir pokiliuose, bet... Filipinų kalnų upėje su liemenėmis ir šalmais, irklais rankose ir puikia nuotaika! Juk šilta – gal 30 laipsnių ar daugiau, upės vandens šiluma glosto, smagi kompanija kelia nuotaiką.
            Iš Cagayan de Oro važiuojame perpūčiamu džipniu, nusileidžiame į upės slėnį. Mūsų dvi valtys po 6-is ir 7-is irkluotojus. Dar pora valčių korėjiečių irkluotojų. Trumpa jauno ilgaplaukio vairininko instrukcija linksmai:  „Forward – one, two, three..“ , „Back – one, two, three“, „Stop“, - ir mes jau puikiai pasirengę!



            Atsistumiame nuo kranto – ir... 14-ka slenksčių priešaky! Daugelis raftingu plaukia pirmą kartą. Kiek baugu, apsivertę kaip beįsiropšime į valtį? Bet... kiekvienas kitas slenkstis mažina rūpestį... Liko dvylika, devyni, šeši... ir pradėjome gailėtis, kad tiek mažai slenksčių beliko. O slenksčiai efektingi - beveik kiekvienas aplieja visus nuo galvos iki kojų. Laukiame, kada gi apsiversime!? Bet nei valtis virsta, nei instruktoriai valtį tyčią apverčia. Vienas kitas, o paskui ir visi ramioje tėkmės atkarpoje sušokame į vandenį...


            Po Apo įkopimo dar įtempti kojų raumenys, tad šios mielos maudynės – puikus relaksas! Nuotaiką kelia nuostabūs vaizdai: praplaukiame stačias uolų sienas, kuriose karštuoju periodu knibždėte knibžda gyvačių. Vairininkas mostelėjo į vieną išnarą... Uolomis teka upeliai, po kuriais pakišti mūsų plaustą vis taikėsi instruktorius. Mes  kuo šlapesni, tuo mums smagiau. Šalia baidare plaukė jaunas filipinietis, kuris laviravo tarp slenksčių ir fotografavo mus iš visų pusių. Tad visi, negalėdami filmuoti, fotografuoti, turime kompaktą, kupiną efektingų nuotraukų. Bus ką parodyti namuose. Va taip, ypač smagiai, praplaukėme dvylika kilometrų, nugalėjome keturiolika slenksčių...

 
            Tamsa Filipinuose užklumpa staigiai. Lygiai šeštą vakare -  gili naktis. Renkamės į kavinę pažymėti vasario 16-os... Susijaudinę kavinės šeimininkai paskubomis nuo sienos nukabina peizažą ir lipniomis juostelėmis prilipina Lietuvos vėliavą. Atskirtoje nuo lankytojų patalpoje iškilmingai sugiedame Lietuvos himną. Toli nuo Lietuvos mes vis tiek su ja...

Juozas